Dr. Gražinos Bielousovos straipsnis apie krizę, neoliberalų įtraukimą ir rūpesčio praktiką Moldovos feminizme publikuotas prestižiniame žurnale „Women’s Studies International Forum“
Prestižiniame žurnale „Women’s Studies International Forum“ publikuotas VU TSPMI mokslininkės dr. Gražinos Bielousovos straipsnis „What remains: Crisis, neoliberal capture, and care among Moldovan feminists“. Publikacija yra platesnio tyrimo dalis, apimančio penkias rytinės ir centrinės Europos šalis, patiriančias Rusijos agresiją arba jos grėsmę.
Tyrimas nagrinėja, kaip kairiosios feministės penkiose regiono šalyse suvokia savo socialinį ir politinį vaidmenį Rusijos agresijos grėsmės akivaizdoje. Autorė pabrėžia, kad tiek kairumas, tiek feminizmas šiame regione dažnai laikomi „svetimais“ – kairumas siejamas su sovietine praeitimi ir įtarumu Rusijos atžvilgiu, o feminizmas – su tariama vakarietiška invazija. Vis dėlto šių ideologijų keliamas dėmesys nelygybei ir socialinei įtraukčiai išlieka itin aktualus.
„Feministės, veikiančios šiose įtampose, jaučia būtinybę aiškiai artikuliuoti savo indėlį į valstybės kūrimą, rūpestį bendruomene ir struktūrinį teisingumą – tiek sau pačioms, tiek visuomenei“ – sako Gražina Bielousova.
Autorė pabrėžia, kad Moldova – viena mažiausiai tyrinėtų Europos šalių. Apie ją prieinama informacija dažniausiai pasirodo kaip „krizinė statistika“: smurtas lyties pagrindu, moterų skurdas, migracija, pažeidžiamas darbas ir kt. Tad šio tyrimo tikslas – atsitraukti nuo vien tik krizės diskurso ir pamatyti Moldovos moteris kaip aktyvias politines veikėjas, o ne tik kaip paramos gavėjas. Akademiniame lauke vis dar trūksta diskusijų, kuriose Moldovos moterys būtų suprantamos kaip sprendimų priėmėjos, teorizuojančios savo pačių socialinę realybę.
Straipsnyje teigiama, kad Moldova yra ne tik šalis, esanti krizėje, bet ir šalis, pažįstama per krizę. Šis požiūris atspindi platesnę Rytų Europos patirtį, kurią istorikas Ivanas Berendas vadina „nuo bėgių nuvažiavusia istorija“. „Vakarų ir regiono diskurse Moldova dažnai konstruojama kaip: „žlugusi valstybė“, silpna demokratija, merdinti ekonomika ar fragmentiška visuomenė. Tačiau toks vaizdinys ignoruoja pilietinės visuomenės energiją, neformalius rūpesčio tinklus, vietos moterų judėjimus ir jų gebėjimą panaudoti vakarietišką paramą savo tikslams, o ne tik vykdyti išorėje sukurtas programas“, – teigia straipsnio autorė.
Taip pat straipsnyje nagrinėtas nevyriausybinių organizacijų vaidmuo Moldovos feminizme, kuris yra dvejopas. G. Bielousova teigia, kad viena vertus, NVO suteikia moterims galimybę formalizuoti savo veiklą, gauti finansavimą, kurti ilgalaikius projektus ir taip siekti matomesnių bei stabilesnių socialinių pokyčių. Formalus statusas leidžia tiek bendradarbiauti su institucijomis, tiek su jomis konfrontuoti, o feministinis darbas tampa labiau pripažįstamas ir įtrauktas į tarpinstitucinį lygmenį. Vis dėlto, finansavimo logika dažnai depolitizuoja feminizmą: didžioji paramos dalis skiriama ne advokacijai ar struktūriniams pokyčiams, bet paslaugų teikimui, taip paverčiant organizacijas socialinių problemų „gesintojomis“, o ne jų priežasčių analitinėmis kritikėmis. Be to, donorai nustato veiklos prioritetus ir rezultatų rodiklius, kurie ne visuomet atitinka vietos moterų poreikius, ir reikalauja, kad pasiekti rezultatai būtų lengvai „apskaitomi“. Tačiau didelė dalis rūpesčio darbo, kuris yra feministinio veikimo šerdis, negali būti sutalpintas į ataskaitines lenteles — todėl lieka nematomas finansuotojams, bet esminis pačiai bendruomenei.
Bendrai šis tyrimas prisideda prie pastangų įtraukti Rytų ir Centrinės Europos perspektyvą į tarptautinius kairiojo feminizmo debatus, kuriuose regionas dažnai lieka nematomas arba suvokiamas tik per Rusijos ir Sovietų Sąjungos prizmę. Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste tai ypač aktualu – globalūs kairieji naratyvai dažnai perima Rusijos retoriką apie „antikolonijinę kovą“, taip netiesiogiai nutildydami regiono feminisčių (-tų) balsus.
