Sudano humanitarinis gaisras – kodėl Europos Sąjunga vengia ugniagesio rolės?

Kiek dar laiko busime abejingi? Trejus metus tarptautinėje politikoje pagrindinis dėmesys, ištekliai, įvairiapusiška parama yra skiriama Ukrainai, prieš kurią Rusijos Federacija vykdo plataus masto karinę invaziją. Ukrainos, o kartu ir Europos regiono saugumo problema tapo pagrindine tema globalioje politikoje. Tačiau ne ką menkesnė saugumo problema pasaulinėje politinėje arenoje yra ir nuo 2023 m. prasidėjęs pilietinis karas Sudane.

Konfliktas tarp Sudano ginkluotųjų pajėgų (angl. SAF) ir sukarintų greitojo reagavimo pajėgų (angl. RSF) nuo 2023 m. balandžio 15 d. pareikalavo daug civilių gyvybių, o tūkstančiai šeimų tapo karo pabėgėliais. Daugelis atvyksta į atokias pasienio vietoves ir randa labai mažai pagalbos. Didžioji perkeltų asmenų dalis yra moterys, vaikai bei kitos pažeidžiamos grupės – pagyvenę žmonės, neįgalieji ir sveikatos sutrikimų turintys asmenys.

Dėl šio karo iki 2024 m. spalio į kaimynines šalis atvyko beveik 3 mln. karo pabėgėlių. Centrinės Afrikos Respublika (CAR), Čadas, Egiptas, Etiopija, Libija, Pietų Sudanas ir Uganda – valstybės, kurios visos prisiima didžiulę naštą tarptautinės bendruomenės vardu. Apskaičiuota, kad daugiausia pabėgėlių atvyko į Egiptą (didžioji dauguma sudaniečių), po jo į Pietų Sudaną (tiek Sudano pabėgėliai, tiek daug sugrįžtančių Pietų Sudano gyventojų) ir Čadą, kuriame nemažai daliai emigrantų populiacijos buvo suteiktas prieglobstis dar iki praėjusių metų spalio mėnesio. Pateikti populiacijos skaičiaus planavimo duomenys rodo, kad 2025 m. 16,1 mln. žmonių dėl konflikto priverstinai paliks Sudaną, iš kurių apie: 4,1 mln. bus pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai, 10,6 mln. perkeltieji asmenys (DP), 0,5 mln. grįžę pabėgėliai ir 1 mln. dėl kitokių priežasčių.

JAV oficialiai paskelbė, kad RSF įvykdė genocidą šalyje vykstant pilietiniam karui. JAV valstybės sekretorius Antony Blinken 2025 m. sausio 7 d. paskelbė apie sankcijas RSF vadui Mohamed Hamdan Dagalo (Hemedti). Šios įvestos už jo vaidmenį tame, ką Blinken apibūdino kaip „sistemingus žiaurumus“, ir kurių daugelis buvo įvykdyti vakarų Darfūro regione.

SAF ir RSF grupuotės valdo didžiąją dalį šalies aukso kasyklų. Chatham House tyrimas rodo, jog auksas, kurio didžioji dalis keliauja į JAE ir Egiptą, yra pagrindinis grupuočių pajamų šaltinis. Konfliktas Sudane nėra tik vidaus politikos nesutarimas, abi sukarintos organizacijos naudojasi tauriojo metalo – aukso kontrabanda tam, kad išlaikytų savo karinę galią. Auksas tapo pagrindiniu SAF ir RSF ekonomikos varikliu, kurio pagalba yra finansuojami ginklai, samdiniai, pažangiosios karinės technologijos – dronai. „The New York Times“ tyrime teigiama, kad per 2024 m. apie 25 mln. dolerių vertės aukso buvo išgabenta iš Darfūro regiono į Jungtinius Arabų Emyratus naudojant slaptus skrydžius. Šalia viso šito, kovos sukėlė vieną didžiausių badmečių pasaulyje per kelis dešimtmečius, kai 26 mln. žmonių patyrė badą.

RSF šiuo metu derasi su Rusija dėl naikintuvų Su-30 ir Su-35 įsigijimo mainais į didesnį Rusijos karinio jūrų laivyno buvimą Sudano pakrantėse. Rusija aprūpino grupuotę degalais, ginklais ir reaktyviniais komponentais. Pasinaudodama RSF grupuotės desperacija 2023 m. kai ji pralaiminėjo konflikte, Rusija užsitikrino RSF leidimą statyti degalinę savo laivynui Raudonojoje jūroje ir bazę 300 rusų karių mainais į paramą. Rusija tikisi, kad RSF laimės konfliktą, garantuodama Kremliaus gebėjimą išlaikyti įtaką Raudonojoje jūroje, netoli JAV oro pajėgų ir karinio jūrų laivyno išteklių Persijos įlankoje.

Pastaraisiais metais JAV ir ES aktyviai remia Ukrainos pajėgas – diplomatiškai, finansiškai, suteikdami karinę pagalbą prisideda prie jos saugumo ir nepriklausomybės išsaugojimo, o tuo pačiu ir Europos Sąjungos rytinės sienos šalių regiono saugumo. Turėdami tokią karinę galią bei finansus Vakarai taip pat gali prisidėti prie karo sustabdymo Sudane. Tačiau jie apsiriboja tik retorika ir simboline parama. Skeptikai sako jog „tai – Afrikos problema…“. Toks mąstymas jau daug kartų – nuo Ruandos iki Sirijos – buvo klaidingas. Sudanas yra strategiškai svarbi ir turinti didžiulius išteklius valstybė, o vykstanti šalies destabilizacija kels naujas grėsmes: ekstremizmo augimą, migracijos bangas, regioninius konfliktus kai Europai priešiškos valstybės rems tam tikrus karinius darinius, tokiu būdu užsitikrindamos pranašumą prieš Europą.

Šiuo metu Europą kamuoja nemažai išbandymų, susijusių su Europos, kaip pasaulinės politinės ir moralinės galios patikimumu. Sudane kilusi krizė nėra tik „civilinis konfliktas“, tai skausmingas priminimas, jog mes neturime ir negalime rinktis, kurias gyvybes gelbėti, o kurias palikti likimo valiai. Europa nedelsiant privalo rasti ir suteikti reikiamą finansavimą, kurio pagalba būtų gelbėjamos žmonių gyvybės bei užkirstas kelias priešiškų jėgų įsigalėjimui. Tai būtina padaryti ne tik dėl humanitarinių priežasčių, bet ir siekiant stabilizuoti regioną. Taip pat svarbu kartu su JAV vykdyti diplomatinį spaudimą Rytų Afrikos regione veikiančioms valstybėms, tokioms kaip Egiptas, JAE bei Saudo Arabija, kurios remia skirtingas konfliktuojančias puses. Sankcijų ir tarifų didinimas gali būti efektyvus metodas paveikti šias valstybes. Svarbus veiksnys yra ir Sudano auksas, kuriuo karinės grupuotės gali finansuoti savo veiklą. Taigi, svarbu taikyti sankcijas valstybėms ar įmonėms, kurios perka ar perdirba šį Sudano taurųjį metalą.

Europa turi vykdyti humanitarines misijas, kurios užtikrintų pagalbą karo sužeistiems ar skurstantiems žmonėms. Būtina aktyviai platinti informaciją – viešai ir aiškiai, pasitelkiant žiniasklaidą. Europos piliečiai turi būti informuojami apie situaciją Sudane, vykdomus karo nusikaltimus ir civilių žūtis. Svarbu pateikti ir tai, kad tai nėra tik vietos konfliktas – jis gali ir tiesiogiai paliesti europiečius, todėl turime imti iniciatyvos. Sudano krizė yra veidrodis, atspindintis mūsų pačių vertybes. Kuo ilgiau į jį žiūrime ir nieko nedarome, tuo labiau mūsų veidas tampa pasyvus, ciniškas ir vis mažiau empatiškas. Jei Europa nori išlaikyti savo politinį ir moralinį autoritetą pasaulyje, ji negali sau leisti būti abejingai. Veikdami dabar, mes ne tik išgelbėsime gyvybes, bet ir sustiprinsime savo poziciją pasaulinėje politinėje arenoje. Tai puiki proga parodyti Europos priešams, kad ji vis dar turi širdį ir tvirtą stuburą.

Teksto autorius: Eitvydas Paškevičius, VU TSPMI Politikos mokslų bakalauro programos antro kurso studentas, darbas parengtas kurso “Šiuolaikiniai ES iššūkiai” metu