Skaitmeninis euras—dar vienas iššūkis Europai?
Europos Centrinis Bankas (ECB) planuoja įvesti skaitmeninį eurą – centrinio banko išleistą skaitmeninę valiutą, prieinamą visiems Euro zonos gyventojams. Ši idėja yra viena iš platesnių Europos Sąjungos (ES) siekių skirtų stiprinti atsiskaitymų suverenitetą, padidinti konkurenciją skaitmeninių mokėjimų rinkoje ir pasiruošti ateities finansiniams iššūkiams. Lietuva ir kitos Europos Sąjungos valstybės šiuo metu aktyviai nagrinėja galimą skaitmeninio euro įvedimą. Tačiau, prieš įvedant skaitmeninę valiutą yra svarbu įvertinti ne tik ekonominius, bet ir socialinius bei teisinius aspektus. Būtent jie lems, ar skaitmeninis euras taps sėkminga finansų sistemos dalimi.
Lietuvoje, 2023 duomenimis, net 63% apklaustųjų rinktųsi atsiskaityti elektroniniu būdu, o ne grynaisiais pinigais. Tačiau, kyla klausimas, ar reikalingas toks atsiskaitymo būdas, kai be trikdžių veikia net dešimtys skaitmeninio atsiskaitymo programų, tokių kaip „Smart-ID“, „Paypal“, „Revolut“ ir „Paysera“?
Noras įdiegti skaitmeninio euro sistemą kyla ne tik dėl technologijų pažangos, bet dėl tikslo pasiekti ir užtikrinti strateginę autonomiją Europai, kuri vis dar yra priklausoma nuo užsienyje valdomų mokėjimo sistemų. Dauguma kasdienių atsiskaitymų Europoje vyksta per JAV korporacijų infrastruktūras – tokias kaip „Visa“, „Mastercard“, „Apple Pay“. Tokia priklausomybė nuo užsienio mokėjimų sistemų kelia susirūpinimą dėl Europos finansinio savarankiškumo. Ši ilgalaikė priklausomybė gali lemti tai, kad Europos Sąjunga taps pažeidžiama dėl kitų valstybių technologinių ar geopolitinių sprendimų. 2025 m. kovo mėnesį JAV įvedė 25 % muitus plieno ir aliuminio importui iš ES, o balandžio mėnesį—20 % tarifus daugeliui kitų ES prekių. Tokie kitų valstybių veiksmai kelia nerimą dėl ekonominių santykių destabilizacijos ir rodo, kad priklausomybė nuo užsienio platformų gali tiesiogiai paveikti Europos Sąjungą bei joje priimamus tiek ekonominius, tiek politinius sprendimus. Dėl šios priežasties, skaitmeninio euro įvedimas būtų pirmasis žingsnis link Europos Sąjungos (ES) ekonominio suvereniteto.
Skaitmeninio euro įkūrimas taip pat veiktų kaip finansinio įtraukimo įrankis. Europos Centrinis Bankas (ECB) tikina, kad skaitmeninis euras suteiks galimybę naudotis skaitmeniniais pinigais net ir tiems, kas šiuo metu neturi banko sąskaitų, turi negalią ar skaitmeninių įgūdžių trūkumus. Taip pat yra pabrėžiama, kad ypatingas dėmesys bus skirtas įtraukimui į finansinę sistemą pažeidžiamoms grupėms, tokioms kaip prieglobsčio prašytojai arba tarptautinės apsaugos gavėjai neturintys deklaruotos gyvenamosios vietos. Nors Lietuvoje bendra finansinė prieiga yra gana aukšto lygio, tai gali būti aktualu mažoms, tačiau socialiai jautrioms grupėms, ypač tuo atveju, jeigu skaitmeninis euras veiktų kaip alternatyvus būdas gauti valstybės išmokas ar paramą. Be to, skaitmeninis euras būtų nepriklausomas nuo kitų komercinių subjektų. Tai padidintų atsparumą ne tik finansinėms krizėms, bet ir kibernetinėms grėsmėms.
Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad skaitmeninis euras gali sukelti reikšmingų pokyčių finansų sektoriuje. Jeigu gyventojai ims masiškai perkėlinėti savo lėšas iš komercinių bankų į skaitmeninio euro sąskaitas, tai sumažins bankų indėlių apimtis ir padidins skolinimosi kainą. Šiuo atveju kiltų pavojus kreditų prieinamumui verslams bei gyventojams. Tačiau, siekiant sumažinti riziką, būtų galima įvesti laikymo limitus, tai yra, nustatyti maksimalią sumą, kurią galima laikyti skaitmeninio euro formatu. Be to, yra svarbu pabrėžti, kad tokie apribojimai turės būti teisiškai įtvirtinti ir aiškiai suprantami visuomenei, nes priešingu atveju sistema gali būti neefektyvi.
Didžiausią visuomenės susirūpinimą vis dėlto kelia privatumo klausimas. Europos Centrinis Bankas (ECB) skelbia, kad skaitmeninis euras pasižymės „aukščiausio lygio privatumu“. Tačiau iki šiol nėra nepateikta nei techninių detalių, nei garantijų, kaip šis privatumas būtų įgyvendintas. Tokioje šalyje kaip Lietuva, kurioje gyventojų pasitikėjimas valstybės institucijomis nėra absoliutus, tai gali tapti vienu iš svarbiausių trukdžių. Tuo labiau, kad anonimiškumas technologijose vis dažniau laikomas būtina sąlyga norint užtikrinti skaitmeninį saugumą ir pasitikėjimą, kuriuose žmonės tikisi išlaikyti tapatybės kontrolę ir privatumą.
Galima teigti, kad skaitmeninis euras gali tapti reikšminga inovacija tik tuo atveju, jei jo diegimas bus pagrįstas skaidrumu, techniniu pasirengimu ir aiškia nauda žmonėms. Šiuo metu projektas skamba kaip inovatyvi strategija „popieriuje“, kuri neturi visuomenės palaikymo realybėje. Būtent tai yra didžiausias iššūkis, kurį reikia įveikti norint įvesti skaitmeninį eurą.
Teksto autorė: Ugnė Beišytė, VU TSPMI Globalių iššūkių politikos programos pirmojo kurso studentė, darbas parengtas kurso “Šiuolaikiniai ES iššūkiai” metu
