Prof. T. Janeliūnas: Lietuva yra išsiugdžiusi ganėtinai didelį atsparumą Rusijos įtakai
Netrukus, vasario 24-ąją, skaičiuosime jau dvejus metus nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios. Nuotaikų dėl jos vyrauja įvairių: vieni prie vis dar vykstančio karo priprato, jo nebesureikšmina, o kitų nepaleidžia mintys apie neregėto masto žiaurumus, kuriuos kasdien turi išgyventi Ukrainos žmonės.
Su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesoriumi, Rytų Europos studijų centro (RESC) vyriausiuoju tyrimų programų vadovu TOMU JANELIŪNU pasikalbėjome apie šiandienę Rusijos karo Ukrainoje situaciją ir aptarėme dabartines lietuvių nuotaikas dėl pastarojo karinio konflikto. Politologas taip pat pasidalijo įžvalgomis apie savo naujausią atliktą tyrimą, kurio rezultatai atskleidžia Rusijos įtakos mastą mūsų šaliai.
Nori taikos – ruoškis karui
Prof. T. Janeliūnas pastebi, kad pastaruoju metu mūsų visuomenėje dėl galimo karo vyrauja masinės panikos ir apokaliptinės nuotaikos, kurioms iš tiesų nėra pagrindo. Anot jo, galima įvardinti ne vieną priežastį, kodėl artimiausiu metu Lietuvoje karo tikrai nebus, tačiau, nepaisant to, jam reikia ruoštis norint atgrasyti priešą.
„Pati svarbiausia priežastis yra ta, kad kol kas vyksta intensyvus karas Ukrainoje ir Rusija visas savo pastangas skiria būtent šitam karui. Kol situacija yra tokia, kokia dabar, tai mes iš tikrųjų turime užtektinai laiko stiprinti savo gynybą, nėra jokių požymių, kad Rusija galėtų pritraukti savo pajėgas čia ir bandyti tikslingai sukurti dar vieną frontą, ypač su NATO šalimis. Tai pati pagrindinė priežastis.
Visos kitos galimybės ir netgi poreikiai stiprinti mūsų pačių saugumą, be abejo, nedingsta, ir iš tikrųjų akivaizdžiai galioja amžina taisyklė: nori taikos – ruoškis karui. Ir, be abejo, mes tam turime ruoštis. Visų pirma tam, kad veiktų Rusijos atgrasymo logika, ir jeigunorime atgrasyti Rusiją, tai, žinoma, turime kiek įmanoma greičiau ir intensyviau stiprinti savo gynybos galimybes“, – akcentuoja politologas.
VU TSPMI profesoriaus teigimu, apie galimą karą kalbama dažniau siekiant atkreipti didesnį dėmesį į paramą Ukrainai.
„Kita vertus, pastarosiomis savaitėmis toks posūkis į labai negatyvias nuotaikas ir vos ne kalbėjimą, kad mes turime skaičiuoti valandas iki karo su Rusija, mano galva, yra perdėtas, iš tikrųjų šiek tiek pernelyg emocinis. Galiu iš dalies suprasti motyvus, kodėl tai daroma ir ypač kodėl apie tai kalbama tarptautinei auditorijai, kurią iš tikrųjų reikia galbūt šiek tiek labiau pagąsdinti arba bent jau atkreipti didesnį dėmesį, nes parama Ukrainai yra gerokai sulėtėjusi, kai kuriais atvejais netgi sustojusi.
Todėl būtina tiekti karines priemones Ukrainai netgi didesniu tempu, negu tai buvo daroma iki šiol. Visi tie dalykai, aišku, skatina ir mūsų diplomatus kalbėti apie Rusijos grėsmes dar aktyviau, galbūt nevengiant tam tikrų emocinių perdėjimų arba emocinių sureikšminimų“, – teigia pašnekovas.
Lietuva ganėtinai atspari Rusijos įtakai
Profesorius sausio 26-ąją Rytų Europos studijų centre visuomenei pristatė savo naujausią tyrimą, kuriame analizavo Rusijos įtaką Lietuvai. Jo teigimu, įtaka – viena dažniausiai vartojamų, bet sunkiausiai apibrėžiamų sąvokų politikoje. Tyrime politologas rėmėsi savo sukurta metodika ir bandė šiai įtakai suteikti itin konkrečią vertę.
„Iš tikrųjų reikėtų pradėti nuo to, kad mes seniai ir daug kalbame apie tai, jog Rusija mums daro įtaką įvairiais būdais, bet įtaka yra toks reiškinys, kurį labai sunku apčiuopti ir įvardinti konkrečiais terminais, kokio masto, kokio lygio ta įtaka daroma. Mano tikslas buvo pamėginti užčiuopti kažką konkretesnio ir visų pirma kompleksiškai pasižiūrėti į Rusijos įtaką, ypač po 2022-ųjų vasario 24-osios, kadangi Lietuvoje mes ėmėmės nemažai priemonių tą Rusijos įtaką apriboti.
Tyrimo rezultatai iš tikrųjų rodo, kad jau esame išsiugdę ganėtinai didelį atsparumą Rusijos įtakai, esame sukūrę gana nemažai barjerų, sumažinę – kartais beveik iki minimumo – galimybes Rusijai veikti mūsų valstybėje“, – teigia T. Janeliūnas.
Pasak VU TSPMI politologo, mažiausias poveikis fiksuotas ekonomikos srityje.
„Mažiausią poveikį šiuo metu šitas tyrimas fiksavo ekonomikos sektoriuje, t. y. dėl ypač sumažėjusios tiesioginės prekybos su Rusija. Aišku, tai įvyko dėl ekonominių sankcijų, dėl to, kad Lietuva atsisakė iš Rusijos importuoti energetinius resursus ir pan. Taip pat energetikos ir informacinėje srityje irgi yra nedidelė įtaka būtent dėl tų konkrečių sprendimų, kuriuos minėjau – tiek beveik visiškai atsisakant energetinių resursų importo iš Rusijos, tiek priėmus labai konkrečius sprendimus blokuoti Rusijos informacijos kanalus, t. y. televizijos transliacijas, portalų prieinamumą Lietuvoje ir pan. Iš esmės legaliais būdais Lietuvoje dabar pasiekti Rusijos informacijos šaltinius yra beveik neįmanoma. Bet, aišku, tam tikra informacijos dalis vis dar pasiekia mūsų šalį, ir negalima teigti, kad to visiškai nėra“, – dalijasi tyrimo rezultatais Vilniaus universiteto profesorius.
Jo teigimu, ryškiausia Rusijos įtaka Lietuvai juntama kibernetikos srityje, tačiau politologas pažymi, kad įtaką šioje valstybės funkcionavimo srityje sudėtinga pamatuoti dėl objektyvių duomenų trūkumo.
„Be to, buvo fiksuojama vis dar didelė įtaka kibernetikos sektoriuje. Čia yra viena problema – šią įtaką teko vertinti tiktai eksperto nuomone arba, sakykime, eksperto subjektyviu vertinimu, nes trūksta konkrečių, objektyvių duomenų. Pavyzdžiui, apie tai, kokią programinę ar techninę įrangą naudoja mūsų vartotojai, ypač privačios įmonės, gyventojai – tokių duomenų valstybė neturi ir kol kas rūpinasi tiktai valstybės institucijų arba kritinės infrastruktūros kibernetinių sistemų apsauga.
Bet ekspertai pabrėžia, kad Rusija turi labai daug galimybių rinkti duomenis, prieiti, naudotis esamais programiniais arba aparatiniais pažeidžiamumais. Didžioji dalis visų kibernetinių incidentų, kurie kyla Lietuvoje, vienaip ar kitaip yra siejami su kažkokiais veikėjais iš Rusijos. Būtent dėl kibernetinio saugumo tas pažeidžiamumas išlieka, ir faktiškai tiktai valstybinės institucijos yra rimčiau prižiūrimos ir įvedusios tuos saugiklius, kad turėtų geresnę apsaugą nuo iš Rusijos kylančių kibernetinių atakų“, – pasakoja T. Janeliūnas.
Anot jo, Lietuva, kaip maža valstybė, atrodo mažai veikiama tokios didelės valstybės kaip Rusija.
„Bet bendras įtakos indekso vertinimas yra toks, jog mes esame mažiau veikiami Rusijos, negu teoriškai galėtų maža valstybė apsisaugoti nuo tokio didelio subjekto. Esame gerokai pasistūmėję šitoje srityje“, – pabrėžia politologas.
Daugiau informacijos apie tyrimo rezultatus rasite čia.
Karinė parama mažėja, psichologinis nuovargis didėja
Paklaustas apie pagrindines problemas, su kuriomis šiuo metu susiduria jau dvejus metus karo purtoma Ukraina, profesorius akcentuoja karinės paramos trūkumą ir bendrą sąjungininkų nuovargį remiant valstybę, tačiau nematant žymesnių laimėjimų.
„Pagrindinė problema – kaip įtikinti Vakarų partnerius grįžti prie buvusių karinės technikos tiekimo srautų. Trūksta artilerijos sviedinių, trūksta technikos, kuri galėtų pakeisti jau nebetinkamą arba sunaikintą. Be abejo, trūksta ir žmonių, t. y. Ukraina turi ribotas galimybes pakeisti, rotuoti karius fronto linijose, todėl mes dabar ir matome gerokai sumažėjusį judėjimą bandant atsiimti Rusijos okupuotas teritorijas.
Aišku, yra ir psichologinis nuovargis tiek tarp sąjungininkų, tiek galbūt ir Ukrainos visuomenėje. Kada nėra akivaizdžių pergalių, sudėtingiau ir politikams įtikinti visuomenę, kad viskas sekasi labai gerai. Iššūkių iš tikrųjų yra daug, bet Ukraina visgi išlaiko tas pozicijas, kurias turi dabar, nors Rusija ir pranašesnė, šiuo metu jos kariuomenei nesiseka pasiekti didelių pergalių fronte, vyksta gana lėtas pozicinis karas, kuris gali trukti labai ilgai ir iš esmės sekinti abiejų pusių galimybes“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako T. Janeliūnas.
Volodymyro Zelenskio mąžtantis populiarumas sietinas su stagnacija karo lauke
VU TSPMI profesoriaus teigimu, Ukrainos prezidento populiarumas jo šalyje krenta dėl to, kad karas atsidūrė aklavietėje, nė viena pusė negali pasigirti žymesniais laimėjimais. Taip pat V. Zelenskis turi konkuruoti su kitais svarbiais vadovais.
„Nebėra didelio entuziazmo, kuris buvo galbūt pernai metų pabaigoje, kada Ukrainai pavyko atsiimti gana nemažai okupuotų teritorijų. V. Zelenskis tada buvo labai populiarus ir palaikomas Vakaruose. Dabar, kai ne viskas taip gerai sekasi, kai prasidėjo kritika ar kitokie nesklandumai pačioje Ukrainoje, sakykim, tarp kariuomenės vadų. Žinoma, kad V. Zelenskiui tenka dalintis dėmesiu ir su kitais Ukrainos vadovais. Turbūt neišvengiamai ateina didesnio nusivylimo banga, kuri šiuo metu ir jaučiama.
Aišku, prie to galbūt prisidėjo ir tai, kad viešumoje, spaudoje buvo pasirodę šiek tiek skirtingi vertinimai, pavyzdžiui, kariuomenės vado V. Zalužno apie karo eigą. Ir tos žinutės šiek tiek skiriasi nuo to, ką bando kalbėti V. Zelenskis. Tai ir suteikia pagrindo manyti, kad yra kažkokia trintis tarp Ukrainos vadovų, galbūt atsiranda konkurencija ar tarpusavio nepasitikėjimas.
Visos tos mintys sukuria tokį informacinį foną, kuriame V. Zelenskio buvęs didžiulis populiarumas natūraliai mažėja“, – pastebi politologas.
Ukraina ir Rusija artimiausiu metu nesės prie derybų stalo
„Kol kas nėra tokių ženklų, kad abi pusės būtų nusiteikusios rimtai derėtis. Kartais yra paskleidžiamos kažkokios žinutės, kurių patikimumas labai menkas. Bet, matyt, dabar Rusija visų pirma jaučia savo pranašumą arba bent jau šį laikotarpį vertina kaip galimybę įgauti iniciatyvą ir ja naudotis, kad galėtų užimti daugiau Ukrainos teritorijos ir tada derėtis iš stipresnių pozicijų.
Kiekviena pusė turi savo išskaičiavimų: Ukraina savo ruožtu nelabai linkusi šiuo metu eiti į derybas, nes mano, kad tai suteiks Rusijai tiktai daugiau galimybių atstatyti savo karines pajėgas ir galiausiai vis tiek viskas baigsis nauju karo etapu. Tai šiuo atveju vėlgi kyla nepasitikėjimas, kiek paliaubos galėtų būti tvarios, kiek galėtų trukti, kiek galėtų būti patikimos. Pasitikėjimo nėra iš abiejų pusių, ir tai yra pagrindė priežastis, dėl ko derybų kol kas, matyt, artimiausiu metu nebus“, – sako pašnekovas.
Vakarai nenori galvoti apie Ukrainos pralaimėjimą
Kaip teigia T. Janeliūnas, Vakarų remiamai Ukrainai dabar svarbiausia – atsilaikyti. Jie negali sau leisti galvoti apie nesėkmingą baigtį karo drebinamai šaliai.
„Gali būti daugybė scenarijų, ir visi jie gali subyrėti nuo labai paprasto kokio nors pokyčio, ypač kalbant apie amerikiečių sprendimus toliau remti Ukrainą. Bet dabar, matyt, pagrindinis scenarijus yra toliau ir ilgai trunkantis pozicinis sekinimo karas, bandymai iš abiejų pusių jau už fronto linijos raketomis, dronais ar kitomis priemonėmis naikinti infrastruktūrą. Tokia situacija, matyt, truks tol, kol arba viena, arba kita pusė neįgaus ryškesnio pranašumo.
Ukrainai tą pranašumą įgyti galima tiktai tada, jei Europos valstybės ir JAV reikšmingai padidins karinę paramą. Rusija savo ruožtu irgi iš dalies priklausoma nuo tiekimo iš Irano, Šiaurės Korėjos, bet šios galimybės galbūt yra didesnės dėl to, jog turi daugiau vidinių resursų, ypač gyvosios jėgos, ir, kaip minėjau, šiuo metu ji įsivaizduoja, kad turi kažkokį pranašumą.
Tai kol kas tie scenarijai yra tokie, kad Ukraina turi atsilaikyti, tikrai niekas Vakaruose nenori galvoti apie Ukrainos pralaimėjimą. Kita vertus, Vakaruose yra ir nemažai balsų, kalbančių apie tai, jog Ukrainą reikia spausti arba, sakykim, kažkokiu būdu įtikinti galvoti apie paliaubas, apie dabartinės situacijos užfiksavimą. Kai kurie netgi kalba, kad mažesnis ginklų tiekimas nori nenori privers Ukrainą galvoti apie tokias paliaubas. Bet vėlgi tai yra šalutiniai aiškinimai, šalutiniai scenarijai. Mano galva, labai daug kas priklausys nuo politikos eigos Jungtinėse Amerikos Valstijose, nes tai šiuo metu tai yra pagrindinis Ukrainos sąjungininkas, rėmėjas, ir nuo amerikiečių paramos labai daug priklausys, kaip keisis situacija ir fronte“, – dalijasi įžvalgomis politologas.
Perspausdinta iš bernardinai.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
