N. Arlauskaitė. Nepolitkorektiškumas kitaip

Pabandykite paleisti interneto paieškoje bet kokį žodį su „kitaip“ šalia. Jūs gausite gausybę tinklaraščių, mokymų, įstaigų, kurie žadės „komunikaciją kitaip“, „kiną kitaip“, „politiką, teisę, matematiką, kūno kultūra kitaip“, „kugelį, cepelinus, morkas, pietus“, „Kauną, Molėtus, keliones, ėjimą“, „mitą kitaip“ ir „poeziją kitaip“. O dar yra seminarai „Visiems kitaip“ ir „Aš kitaip“. Suprantama, kad pridėjus „kitaip“ turinio nepadaugėja, bet vis dedama, ir gausiai. Pasakai „kitaip“ – ir štai jau pranešei, kad angažuojiesi naujumui, inovatyvumui, pokyčiui, nesvarbu, koks jis ir kaip atrodo.

Panašus dalykas ištiko „nepatogumą“. Tiesa, tai dažniausia „nepatogūs klausimai“, užtat apie bet ką. Jie žadami ir reklamuojami. Pavyzdžiui, nepatogius klausimus žadėjo kūrybiškumo ir ateities konferencija, ir pati turinti nepatogaus klausimo pavadinimą „What’s Next?“ Gyvenimo būdo tinklaraštis aiškina, kaip atsakyti į itin nepatogų klausimą „Ką manai apie mane?“, o taip pat gyvenimo būdo, bet žurnalas žada „8 nepatogius klausimus apie vasaros pramogas“. Vienas iš jų – „Kokį makiažą rinktis bendrovės renginiui gamtoje?“ „Nepatogus“ – gluminantis, išmušantis iš vėžių, nenorimas, gali būti ir netaktiškas. Paprastai nepatogumą jaučia žmogus, kuriam visa tai adresuojama, tačiau „nepatogaus klausimo“ pažado ar reklamos atveju šis jausmas ir yra siekis, žadamas ne atsakymas, o pats nejaukumas.

O dar „jautrumas“. Jautrumas – gerai, jo dažnai ir daug kur stinga, bet štai masiškai atkartojamas „jautraus pasakojimo“ ar „jautrios istorijos“ anonsas, pirmiausia straipsnių antraštėse, kiek kitoks dalykas. „Jautrūs pasakojimai“ apie stebuklingą jaunystę, karą Ukrainoje, atsidavimą, kelią į verslą, praradimą, daugybę kitų dalykų. Kartais šie pasakojimai jautrūs „itin“ ir „netikėtai“. Visi šie filmai, spektakliai, knygos, interviu iš tiesų gali būti netikėti, subtilūs, protingi, užburiantys. Tačiau „jautrumo“ pažadas perkelia mus kažkur labai arti „nepatogumo“ ir rakto skylutės. Veikia kaip pirmoji trokštamo sujaudinimo, sudirginimo mechanizmo pakopa.

Kadaise sentimentalistai labai rimtai žiūrėjo į ašaras. Ne todėl, kad viskas jiems buvo nepatogu, o todėl, kad jautrumą laikė vertybe. Reiškė jis ne ką kita, o niuansų, reikšmių subtilybių matymą, tad ir ašaros buvo veikiau proto ašaros. Goethe’s „Jaunojo Verterio kančių“ herojus kartą kartu su mylimąja Lota stebėjo pro langą audrą. „Ji stovėjo, pasirėmusi alkūne, įsmeigusi akis į apylinkę, paskui pažvelgė į dangų, į mane, ir aš pamačiau jos akyse ašaras, ji uždėjo savo ranką ant manosios ir tarė: „Klopštokas!“ Aš tuojau prisiminiau tą puikiąją odę, atėjusią jai į galvą, ir nugrimzdau jausmų sraute, kuris užplūdo mane sulig šiuo jos šūksniu. Aš ne išlaikiau, pasilenkiau ir su džiaugsmo ašaromis pabučiavau jai ranką“. Lengva apsirikti, bet Verterį sujaudino ne šiaip poetiška Lotos siela, o tai, kaip vaizdas pro langą virsta ne neartikuliuotomis ašaromis, o priešingai – labai aiškiais žodžiais.

„Kitaip“, „nepatogus“, „jautrus“, kai jie pažadas, masalas, reklama, nėra aiškūs žodžiai. Jie signalas pasiskirstyti ir pasirodyti intymumo vartotojų, atsakingų piliečių ar atvirumo pasauliui vaidmenyse. Dabartinės jų dozės daro juos buvusiais, laikinai negaliojančiais. Bet ne tik juos.
Atrodytų, žodis „nepolitkorektiškas“ visai kitoks. Pavyzdžiui, „būsiu nepoliktorektiška(s)“, „pasakysiu nepolitkorektiškai“, „būti nepolitkorektišku nemadinga, bet…“.

Kontekstai patys įvairiausi, nuo replikų tinklaraščiuose iki politologų komentarų ir kultūrinės žiniasklaidos: „eina „dručkis“ (atsiprašau, jei ir šis žodis nepolitkorektiškas)“, „nepolitkorektiškas klausimas – ar skaidru su tokia partija eiti į koaliciją?“, „nepolitkorektiškas klausimas – kaip Jūs vertinate šią naujojo ministro iniciatyvą?“, „Busiu dabar labai nepolitkorektiškas, bet prancūzijos futbolo ar krepšinio rinktinės, kur ne kasmet įsimaišo 1–2 baltieji man nepatinka“, „tiesą pasakius, vėl kalbant „nepolitkorektiškai“, Šaltasis karas – tai Vakarų pilietinis karas“, „Pabūsiu nepolitkorektiškas. 2009 metais grybauskaitė netaptų prazidente, nebūdama moterim“ [kalba netaisyta].

Daug nuomonių, bet ką reiškia, kai jos anonsuojamos kaip nepolitkorektiškos? Neabejokite, Lotos ašarų ir čia nėra, nepaisant politinių audrų už artimiausio lango. „Nepolitkorektiškumo“ vėliava nekomplikuota, nors tai nereiškia, kad neveiksminga. Ji skirta signalizuoti pliką drąsą kalbėti prieš plauką, nepriklausomai nuo sprendžiamos problemos trivialumo, ir intelekto savarankiškumą, nepaisant dėstomos minties kuklumo.

Tai specialus žodis-burtas, atleidžiantis nuo tikslaus įsivardijimo, kai jaučiama, kad šis visgi nepatiktų. Jis suteikia „protingos kalbos“ skraistę, nes žodis abstraktus, sudurtinis, ne iš karto ištariamas. „Pasakysiu nepolitkorektiškai“ signalizuoja akibrokštą, neretai apsimestinį, nors tai, kas paprastai eina po šio signalo, arba pernelyg banalu, kad galėtų būti akibrokštu, arba pernelyg rimtai kėsinasi į žmogaus teises, kad būtų tik akibrokštas.

„Nepolitkorektiškumo“ anonsas minta nuoboduliu ir tingumu. Jis apsiima padirginti, pakutenti, pakrapštyti ar kitaip sujautrinti moralinį jausmą. Siūlo retorinį nepaklusnumo, etiketo nepaisymo atrakcioną ir tikisi, kad už tai nieko nebus. Pretenduoja į ironiją, bet teatkartoja klišes, seniai svarstymo nebesulaukiančias, juolab – nebeatlaikančias, kaip kad ką tik minėti Prancūzijos komandos sudėtis pagal odos spalvą ar prezidentės rinkimų laimėjimas dėl lyties. „Pasakysiu nepolitkorektiškai“ apskritai prastai dera su bet kokia nauja ar sava mintimi, nes vis bando sugrąžinti į priimtinumo orbitą seniai perkramtytus dalykus ir toliau juos kramto. Kramto ir siūlo pakramtyti. Gal visgi neverta – nei senuoju būdu, nei kitaip.

P. S. „Nepatogaus kino“ festivalis niekuo neprasikalto, nors ir jam tenka nukainotų žodžių atšvaitai.
VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės Natalijos Arlauskaitės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Perspaudinta iš LRT.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.