Uždaryti
2020-11-25 16:03:41
2020-11-10 00:00:00

Visuotinio karantino metu VU TSPMI administracija atsižvelgiant į esančias rekomendacijas dirba nuotoliniu būdu. Su administracija galite susisiekti šiais numeriais: studijų klausimais kreiptis tel.: 8 (5) 251 4135, kitais klausimais tel.: 8 (5) 251 4130. Jei jums reikalinga gyva konsultacija, kviečiame iš anksto susiderinti susitikimą susiderinti el. paštu.

2020-11-25 16:03:41
2020-11-11 00:00:00

Nuo lapkričio 11 d.  biblioteka paslaugas teikia nuotoliniu būdu. Daugiau informacijos rasite čia

 

Mažvydas Jastramskis. Ūkininkų, pensininkų ir oportunistų sąjunga (ŪPO)

Lietuvos partijų pavadinimai dažnai neturi nieko bendro su atstovaujamomis idėjomis ir rinkėjais.

Artūro Paulausko socialliberalai nesekė Nyderlandų partijos D66 pėdomis, nerėmė prostitucijos ir tos pačios lyties santuokų įteisinimo. Darbo partija nusikopijavo pavadinimą nuo Jungtinės Karalystės ir Norvegijos kairiųjų, tačiau jos santykį su darbo klase geriau apibrėžė ledų šventės, o ne programa. Lietuvos centro partija tikriausiai net nėra girdėjusi, kad tokius pavadinimus turi istoriškai agrarinius interesus atstovavusios partijos Skandinavijoje.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) tęsia šią tradiciją.

Valstiečių – gana vargingų žmonių, kurie dirba žemę savo reikmėms – mūsų šalyje jau sunkiai berasi. Pati partija šią sąvoką verčia ne į peasants, bet į farmers, referuodama į ūkininkus. Tai arčiau tiesos. Tačiau ūkininkai yra tiek valstiečiai, kiek koncernas MG Baltic – smulkieji verslininkai.

Čia LVŽS dar galime suprasti. „Valstiečiai“ bent jau nurodo į agrarinius interesus, kuriuos partija iš tikro atstovauja. Ši pavadinimo dalis turi ir istorinę potekstę – tarpukariu viena pagrindinių partijų buvo prezidento Kazio Griniaus Lietuvos valstiečių ir liaudininkų sąjunga.

Bet sąvoka „žalieji“ tiek idėjų, tiek rinkėjų lygmenyse su LVŽS turi mažai bendro.

Pagal žurnale Party Politics publikuotą tyrimą (Ennser, 2012), žaliųjų partijos Vakaruose išsiskiria šiais bruožais: yra dar toliau į kairę nuo socialdemokratų (pasisako už didesnius mokesčius vardan geresnių viešųjų paslaugų), itin socialiai liberalios (pasisako už tos pačios lyties santuokas, eutanaziją), daug dėmesio skiria aplinkosaugai (ją stato pirmiau ekonominio augimo), palaiko sprendimus, kurie padėtų imigrantams ir prieglobsčio prašytojams integruotis į jų šalį.

Kiek iš šių nuostatų galime pritaikyti mūsų „valstiečiams“ Seime? Klausimas neretorinis. Beveik nulį.

Už žaliuosius įprastai balsuoja jaunesni, išsilavinę, miestų gyventojai, kurių vertybės yra kairiosios ir liberalios.

Kitaip tariant, tie rinkėjai, kurie LVŽS palaiko retai. Aišku, dėl korektiškumo reikia pastebėti, kad apie vertybes Lietuvoje apskritai sunku kalbėti – daug žmonių mąsto nenuosekliai.

Tačiau vien demografiniai bruožai rodo visai ne žalią paveikslą. 2016 metais už LVŽS balsavo visos grupės, panašiai, kaip už Gitaną Nausėdą. Bet per tris metus situacija pasikeitė, elektoratas įgavo specifikos. Pagal 2019 metų porinkiminę apklausą, net 69 procentai partijos rinkėjų buvo 50 metų ir vyresni (tarp visų balsavusių – 57 proc.), 58 procentai neturėjo aukštojo išsilavinimo (tarp visų balsavusių – 54 proc.), 45 procentų gyveno kaime (tarp visų balsavusių – 32 proc.).

Taigi, net ir tarp „brandaus“ lietuviško elektorato LVŽS rinkėjas išsiskyrė tuo, kad buvo vyresnis ir dažniau gyveno kaime. Kandidato į prezidentus Sauliaus Skvernelio rėmėjai buvo panašūs.

Ir viešojoje erdvėje premjeras buvo laikomas provincijos, vyresnių žmonių kandidatu. Jis kampaniją pradėjo ne Vilniuje, kalbėdamas apie klimato kaitą, o Rusnės miestelyje, susitikime su vietos bendruomene

Europoje yra partijų su panašiu profiliu. Visuomenėms senėjant, stiprėja jų susidomėjimas pensijų, sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos klausimais.

Atitinkamai kuriasi pensininkų partijos, kurios teigia: įprastinių kairiųjų ir dešiniųjų politika ignoruoja vyresnių rinkėjų interesus. Šios partijos yra atstovaujamos Nyderlandų, Kroatijos, Liuksemburgo ir Slovėnijos parlamentuose.

Jos pasisako už didesnes pensijas, geresnes viešąsias paslaugas, aktualias vyresniems rinkėjams (sveikatos apsaugą ir socialinę rūpybą), kovoja su diskriminacija amžiaus pagrindu. Pagal žurnale Journal of Aging & Social Policy publikuotą tyrimą (Otjes ir Krouwel, 2018), takoskyra čia yra ne tarp socialinių klasių, o kartų. Susipriešina jaunesni rinkėjai, kurie gerovės valstybėje nemato ekonomiškai tvarios ateities, ir vyresni, kurie siekia išlaikyti socialinę sistemą (pavyzdžiui, nedidinti pensinio amžiaus ir sveikatos apsaugos įmokų).

Be to, pensininkų partijų rėmėjai yra konservatyvūs, gina tautinę tapatybę, pasisako prieš ES integraciją ir imigraciją. Šios partijos sunkiai įspraudžiamos į tradicinės kairės ir dešinės rėmus.

Tokie bruožai yra gerokai artimesni LVŽS, nei „žalumas“. Bent jau deklaratyviame ir rinkėjų lygmenyse.

Realiuose sprendimuose sudėtingiau. LVŽS daug kalbėjo apie socialinę atskirtį, tačiau jų veiksmai nebuvo nuoseklūs. Jie nesiekė dialogo su gydytojais, nedarė esminių reformų, orientuotų į gerovės valstybę. Blaškėsi nuo „milijardo milijonui“ iki pastarosios aktualijos, vienkartinės 200 eurų išmokos pensininkams.

Vyriausybės kadencijoje yra 48 mėnesiai. Vienkartines išmokas padalinti galima per kiekvieną iš jų. Nelaukiant pandemijos. Nes ir be jos buvo aišku, kad pensininkų padėtis Lietuvoje yra gana vargana.

Galima, pavyzdžiui, tai padaryti per pirmą kadencijos pusmetį. Vietoje alkoholio reformos. O ją pasilikti kadencijos pabaigai.

Parinktas laikas – pora mėnesių prieš rinkimus – verčia abejoti, kad tai nuoširdus rūpinimasis pensininkų interesais. Gal tai pradžia. Tačiau LVŽS turės imtis rimtesnių idėjų, kad taptų tikra vyresnio amžiaus žmonių partija.

Kita vertus, tai nėra ir balsų pirkimas, kaip dažnas įvardijo šį sprendimą. Neturėtume elgtis kaip partijos, kurių politinis turinys neatitinka pavadinimo, ir iškraipyti sąvokas.

Ežys panašus į dygliakiaulę, bet jis yra ežys. Dygliakiaulės Lietuvoje negyvena.

Balsų pirkimas yra tada, kai selektyviai duodamos dovanos (pinigai) individams, kurie šiaip už tave nebalsuotų, sudarant numanomą socialinį kontraktą (individas žino, kad už tai įsipareigoja balsuoti).

Tai, ką daro valdantieji, yra kritikuotina. Tačiau tai ne balsų pirkimas, nes sprendimas nėra individualiai selektyvus (sprendimas galioja visai socialinei grupei, ir konservatorių rėmėjams, ir valstiečių, ir tokiems, kurie į rinkimus neina), nėra numanomo socialinio kontrakto (žmonės nėra įpareigojami).

Sprendimas išdalinti po 200 eurų yra fiskalinė manipuliacija – oportunistinis biudžeto panaudojimas, siekiant mobilizuoti tuos, kuri galėtų balsuoti už partiją (kaip matėme, LVŽS rinkėjas yra vyresnis). Bet tai nėra tik valstiečių ar Lietuvos reiškinys.

Apskritai pastebima, kad pasaulyje vyriausybės ima daugiau išlaidauti paskutiniuose metuose iki rinkimų.

Tačiau: pagal tyrimą, publikuotą Journal of Monetary Economics (Brender ir Drazen, 2005), tokios manipuliacijos dažniau pasitaiko naujose demokratijose, kur gali suveikti dėl rinkėjų nepatyrimo.

Kitas tyrimas (Akhmedov ir Zhuravskaya, The Quarterly Journal of Economics, 2004) parodė, kad kai Rusijoje dar būta demokratijos ženklų, gubernatorių išlaidavimas didėjo būtent vieną ar du mėnesius prieš regioninius rinkimus. Ir įgydavo tiesioginių išmokų rinkėjams formas.

Ar nieko neprimena?

Kartais Lietuvoje kritikuojama tai, kad šalį vadiname pokomunistine, per daug idealizuojame Vakarus. Galbūt. Tačiau mūsų politikos nepuošia bruožai, būdingi Rytams – oportunistinė politika, fiskalinis manipuliavimas, didelis atotrūkis tarp partijų etikečių ir veiksmų.

Aišku, tai nereiškia, kad dabar visi turime iškraipyti sąvokas, išplauti politinį turinį, manipuliuoti auditorija.

Ne ežys, o dygliakiaulė.

Ne balsų pirkimas, o oportunizmas, fiskalinis manipuliavimas.

Ne valstiečių ir žaliųjų, o ūkininkų, pensininkų ir oportunistų sąjunga. Ne LVŽS, o ŪPO.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako