Uždaryti
2020-09-25 03:46:03
2020-08-31 00:00:00
VU TSPMI biblioteka dirba įprastu laiku: 10:00 – 18:00 val.
Lankytojai privalo laikytis visų saugumo rekomendacijų: dėvėti veido kaukes, dezinfekuoti rankas bei išlaikyti saugų atstumą nuo kitų.
2020-09-25 03:46:03
2020-09-02 00:00:00

Visą svarbiausią informaciją apie studijas ir tvarkaraščius rasite COVID 19 polapyje magistrams ir polapyje bakalaurams.

Mažvydas Jastramskis. Rinkimai apie nieką Europos provincijoje

Seimo rinkimuose dalyvaus 17 partijų sąrašų. Bet kampanijos kokybė niekaip nenukentėtų, jeigu šį skaičių sumažintume per pusę. Ar tris kartus.

 

Aišku, žmonių teisė į kandidatavimą yra vienas demokratijos pamatų. Bet viena yra laisvė, o kita – jos realizacijos kokybė.

Jei dabar į Lietuvą nusileistų ateiviai, jie nesuprastų, kam mums reikalingi tie rinkimai. Partijos beveik dėl nieko nesiginčija. Vyrauja provincijos štilis, pasyviai laukiant nuo politikų nepriklausančio vėjo. Prie tokios nuobodybės apžvalgininkams belieka nagrinėti mažųjų partijų rinkiminį potencialą.

Matau prieštaraujant – tarp partijų skirtumų visgi yra. Pats esu taip sakęs ir nuomonės neišsižadu. Kai kurios mažosios partijos turi po klausimą ar du, ties kuriais dirba. Gerai pasiknisus po visas programas, galima rasti niuansų. Tačiau tam jau reiktų rimtos kiekybinės teksto analizės.

Ką politikos mokslininkai gal ir padarys po kokių metų. Tačiau rinkimai vyksta dabar.

Pilnos programos nėra skirtos rinkėjams, kad jie susipažintų su partijų pozicijomis. Iš to, kaip politikos apžvalgininkas dejuoja apie rinkėjų neskaitomas programas, galima suprasti, kiek jis supranta apie rinkimus. Pats politologas tų programų neskaitė. Nes jos per ilgos ir aptakios. Ir reikalingos tik pačioms partijoms. Kad jos turėtų bent kažkokį dokumentą, jeigu netyčia po Seimo rinkimų patektų į vyriausybę ir sudarinėtų koalicinę programą.

Partijos turi išmokti savo prioritetus, pasiūlymus ir pažiūras sutraukti į maksimaliai dešimt punktų. Kurie bus arba labai konkretūs (skirsime 50 milijonų šernų rezervatui), arba nurodys aiškius principus (pasisakome už mažesnį valstybės kišimąsi į ekonomiką). To partijos Lietuvoje dar neišmoko. O gal ir vengia. Gal bijo parodyti savo tikrąjį veidą.

Arba tai, kad to veido tiesiog neturi.

Nueinu į Jungtinės Karalystės valdančiųjų, konservatorių puslapį ir matau esminius štrichus. Jeigu jį perrinks, premjeras Borisas Johnsonas garantuoja: didins finansavimą sveikatos apsaugai, samdys 50 tūkst. papildomų slaugytojų ir 20 tūkst. policininkų, griežtins bausmes nusikaltėliams, sukurs taškais paremtą imigracijos sistemą, nedidins pajamų ir kitų mokesčių.

Iš kur jis ištrauks pinigus papildomiems etatams, neaišku. Tačiau bent jau suprantu, ką Johnsono partija darys, kokie yra jos prioritetai.

Nueinu į didžiausios Lietuvos dešinės partijos, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) puslapį. Ten matau daug iššūkių – nesubalansuota sveikatos apsauga, išsikvėpęs ekonominis modelis, chaotiškas valstybės valdymas ir taip toliau. Kiekvienam jų skirta po kelis sprendimus, kurių dalis traukia iki konkretumo. Tačiau fokuso trūksta. Pats pirmasis punktas „viešoji politika bus paremta susitarimais, pasitikėjimu ir visuomenės dalyvavimu“ yra ne sprendimas. Tai neįgyvendinama. Nepasieksi Seime konsensuso ties kiekvienu klausimu.

Ypač jeigu esi konservatorių partija.

Tarp punktų randame ir klasikos: „Gerinsime sąlygas smulkiam ir vidutiniam verslui.“ Parodykite tuos, kurie to nežadėjo. Kai prioriteto imasi (ar tiksliau, „imasi“) visi, tai tampa ne prioritetu, o nuvalkiota kliše.

TS-LKD tęsia liniją nuo Ingridos Šimonytės prezidentinės kampanijos – reikia pagaliau susitarti, pasirinkti valstybės socialinį modelį. Arba daugiau paslaugų ir didesni mokesčiai, arba mažesnė valstybė ir mažiau jai mokame. Sunku ginčytis. Bėda ta, kad susitarimo nebus, nes visuomenė nėra vieninga.

O jeigu norima išsiaiškinti, ką galvoja dauguma – tai kaip ir žinoma. Ir jokių apklausų čia daryti nereikėjo.

Pasaulio vertybių tyrimo analizė (Pop-Eleches ir Tucker, Communism’s Shadow: Historical Legacies and Contemporary Political Attitudes, 2017) rodo, kad Lietuva daugmaž atitinka pasaulio vidurkį. Kuris daugiau pasislinkęs į tą pusę, kad valstybė turi pasirūpinti žmonėmis.

Be to, Lietuva yra tarp šalių, kuriose, apibrėžiant pačią demokratiją, socialinio teisingumo aspektai yra santykinai svarbesni (Ferrin ir Kriesi, How Europeans View and Evaluate Democracy, 2016).

Apskritai, pasaulyje verdant diskusijoms dėl liberalios demokratijos, mūsų partijos mažai ką turi pasakyti. Kaip ir dėl Europos ateities, globalizacijos, imigracijos ir kitų tarptautinių iššūkių.

Provincijos rinkimų sindromas – mūsų tai neliečia. O kai jau palies, tai darysime taip, kaip daro kiti.

Pasidavimas aplinkybių tėkmei paaiškina, kodėl partijos tiek mažai diskutuoja apie gerovės valstybę, mokesčius, socialines paslaugas. Atrodo, kad nesvarbu, kas bus valdžioje, vis tiek po truputį judėsime link didesnio bendrojo vidaus produkto (BVP) perskirstymo.

Kita vertus, niekas nedrįsta aiškiai pasakyti – didinsime mokesčius, tai vienas mūsų tikslų. Jei ne pajamų, tai bent jau vartojimo ir pelno. Būtent tai buvo pagrindinis Suomijos – šalies, kurią dažnai minime kaip pavyzdį – socialdemokratų pažadas prieš pergalę paskutiniuose rinkimuose.

Mūsų socialdemokratai, kaip ir anksčiau, kalba apie progresyvumą, socialinį teisingumą ir taip toliau. Tačiau atrodo, kad jie bijo aiškiai pabrėžti – kaip ir mūsų kolegos Vakaruose, sieksime, kad vardan gerovės valstybės dalis visuomenės susimokėtų daugiau. Mes kelsime mokesčius.

Visi tikisi, kad laimės, jei rinkimų kampanijoje kuo plačiau užmes meškeres. Realybėje niekas negaus 20 procentų.

Valstiečiai ir žalieji iki šiol nepateikė programos. Gal ir fair enough. Aišku, kad pokyčių savo viešojoje politikoje jie nedarys. Patinka šie keturi metai – balsuok, netinka – žiūrėkis alternatyvos.

Atskira tema – partijos, kurių siekiai apskritai yra sunkiai sugromuliuojami. Į Seimą, panašu, grįš Darbo partija. Kuri prisiims atsakomybę už tai, kad Lietuva patektų tarp penkių patraukliausių valstybių. Kad ir ką tai reikštų.

Įsivaizduoju, kad semestro pradžioje pasakau studentams: sieksiu, kad mūsų kursas patektų tarp penkių labiausiai čiki-piki dalykų universitete.

Už čiki-piki balsuos nemažai žmonių. Darbo partijos rinkėjų socialinis profilis yra gana aiškus ir galiu suprasti jų pasirinkimo motyvus. Tačiau tai nekeičia vertinimo, kad jie balsuos už nesąmonę.

Aiškesnių tikslų galima paieškoti tarp mažesnių partijų.

Deja, kai kurios neiškentė ir nusprendė eiti iš pažiūros lengviausiu keliu. Štai Lietuvos žaliųjų partijos gretose atsirado buvęs premjeras ir buvęs Seimo pirmininkas. Nesvarbu, kad jų ligtolinė politika su žalumu yra tiek susiję, kiek apklausos – su galutiniu mandatų pasiskirstymu Seime.

Sakoma, kad gerai ten, kur mūsų nėra. Su Lietuvos partijomis yra atvirkščiai: geros tos, kur mes esame.

Deja, bet panašiu keliu nuėjo ir Liberalų sąjūdis – ne tokia ir maža, tradicinė partija. Jų rinkiminė kampanija dabar turi tris kolonas: ne konservatoriai, ne Laisvės partija ir turi Pranckietį.

Pati Laisvės partija yra vadinama dviejų klausimų – tos pačios lyties santuokų ir marihuanos legalizavimo – partija. Aiškūs tikslai, bet labai siauri. Kitoje spektro pusėje Nacionalinis susivienijimas kovoja su vaikų atiminėjimu, Stambulo konvencijomis ir kitais genderizmais.

Ir tie, ir tie didins finansavimą švietimui. Jų švietimo vizija yra kardinaliai skirtinga. Tačiau bendra tai, kad neaišku, iš kur pinigai bus paimti. Ypač tie 3 procentai BVP moksliniams tyrimams, kuriuos žada Laisvės partija. Gal iš legalizuotos marihuanos apmokestinimo.

Kai paklausiu žmonių, už ką jie balsuos, jie dažnai atsako, kad nežino. Likus mėnesiui iki rinkimų.

Sunkus tas pasirinkimas Europos provincijoje.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.