Mažvydas Jastramskis. Jūs balsuosite už Gitaną Nausėdą

Pradėjo ryškėti kandidatų į Lietuvos prezidentus dėlionė. Jeigu rinkimai vyktų dabar, favoritu būtų Gitanas Nausėda.

Galimybės nekandidatuoti jau kurį laiką nemato Ignas Vėgėlė. „Valstiečių“ partija kels Aurelijų Verygą. Manau, prie aiškių kandidatų galima pridėti ir G. Nausėdą, nors, tikėtina, ankstesnių prezidentų papratimu jis apie sprendimą praneš kuo vėliau.

Tačiau G. Nausėdai nėra priežasčių nebandyti laimės dar kartą. Jis turi patirties poste ir stiprius šansus laimėti. Be to, antra jo kadencija persidengtų su nauju Seimu ir nauja Vyriausybe. Ji gali būti Prezidento atžvilgiu nusiteikusi palankiau.

Šiuo požiūriu G. Nausėda yra kitokioje padėtyje nei vienintelis iki šiol perrinkimo nesiekęs (išskyrus Rolandą Paksą, kuris kandidatuoti negalėjo) Lietuvos Prezidentas – Algirdas Mykolas Brazauskas. Šis gerai žinojo, kad laukia dar keleri metai darbo su tvirta konservatorių ir krikščionių demokratų dauguma, kuri jį ignoravo.

Socialdemokratai visada kelia savo kandidatą Prezidento rinkimuose. Turint galvoje po jų vyksiančius Seimo rinkimus, būtų keista, jeigu partija praleistų progą gauti daug eterio Vilijai Blinkevičiūtei, gal net ir kabintis į antrąjį turą. Tačiau socialdemokratai jau yra pabijoję leisti į ringą populiariausią žmogų – 2014 m. premjeras Algirdas Butkevičius taip ir nemetė pirštinės Daliai Grybauskaitei.

Su dešine yra klaustukų: ar bus keliamas vienas bendras žmogus, ar konservatoriai ir liberalai nueis skirtingais keliais. Logiškiausiai atrodo Arvydo Anušausko kandidatūra. Tačiau tokiu atveju, tikėtina, Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija ieškotų savo varianto. Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen tiktų visiems dešiniųjų rinkėjams, bet man sunku įsivaizduoti, kad konservatoriai pasirašytų neturėti savo kandidato.

Sklinda gandai apie galimą D. Grybauskaitės dalyvavimą rinkimuose. Tačiau prieš metus, sklindant identiškiems gandams, ji aiškiai pasakė, kad pasitraukė iš didžiosios politikos. Prezidentė yra politikė, kuri laikosi savo žodžio.

Yra kitas dalykas – demokratija. Nors Konstitucija teoriškai leistų jai vėl eiti Prezidento pareigas (svarbu ne tris kartus iš eilės), nesinorėtų, kad tai taptų precedentu ateičiai. Mūsų Prezidento institucija yra lanksti, nesunku suprojektuoti sąlygas, kuriose jos galios stipriai išaugtų. Abejoju, ar Prezidentė ir pati norėtų gadinti savo politinį palikimą sugrįžimu į aikštelę, kurį palydėtų konstituciniai ginčai ir skundai dėl demokratijos.

Tikriausiai galima tikėtis, kad savo kandidatus turės Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Šios jėgos neturi geresnių pasirinkimų nei Saulius Skvernelis ir Waldemaras Tomaszewskis.

G. Nausėda, I. Vėgėlė, dešiniųjų du kandidatai, S. Skvernelis, W. Tomaszewskis, V. Blinkevičiūtė (arba kitas socialdemokratas). Štai ir turime septynis variantus. Prie jų dar prisijungs vienas kitas, tačiau pati dėlionės esmė, vargu, ar kis.

Labai sunku dabar skaičiuoti, kiek išsiskaidys balsai, o gal jie susitelks, kaip praėjusiuose rinkimuose, apie kelis lyderius. Statyčiau savo hipotetinius penkis eurus už tai, kad antrame ture bus G. Nausėda. Rinkimų psichologija (polinkis link status quo) ir Lietuvos elektorato sociologinės ypatybės (alergija partijoms) prognozuotų, kad pakankamas skaičius žmonių rinksis saugų, žinomą, nepartinį variantą.

Kad ir su kuo bus G. Nausėda antrame ture, jis turės didesnį ar mažesnį pranašumą. Išėjęs kartu su dešiniųjų kandidatu, jį įveiks lengvai, nes iš esmės pasikartos 2019 m. dvikova, tik tiek, kad varžovai turės lygiai po tą patį minusą – ką tik buvo arba dar tebėra valdžioje. Verta priminti, kad antrame ture tuo metu dar populiari, nuo premjero pozicijos nepavargusi Ingrida Šimonytė prieš G. Nausėdą laimėti neįstengė net Vilniuje.

Abejoju, kad jį įveikti galėtų net ir reitinguose gerai atrodantis A. Anušauskas. Rinkimų kampanijoje neišvengiamai ministras būtų susietas su konservatorių partija. Tie, kurie nepalaiko dabartinės Vyriausybės, balsuos prieš jų kandidatą.

Dalis dešinės rėmėjų raukosi, galvodami apie galimą I. Vėgėlės ir G. Nausėdos dvikovą. Vieniems tai atrodo sunkiai tikėtina, nes į antrą turą vis tiek turi patekti dešinės kandidatas. Tikrai gali. Tačiau pamirštamas kitas, labai būdingas Lietuvos rinkimams dėsnis – retrospektyvinis balsavimas, valdžios baudimas. Tai praėjusiuose rinkimuose balsų kainavo premjerui S. Skverneliui – už jį mažai balsavo nepatenkintieji ekonomika.

Kiti raukosi dėl paties scenarijaus. Dešinės rėmėjams atrodo, kad pasirinkimas iš I. Vėgėlės ir G. Nausėdos būtų pasaulio pabaiga, lyg tarp dviejų didžiausių blogybių. Šaržuoju, bet įspūdis, skaitant kai kuriuos šių politikų vertinimus – pavyzdžiui, abu laikomi „šeimamaršistais“, – labai arti to. Toks palyginimas yra nepelnytas.

G. Nausėda turi savo politinių skeletų, yra paslydęs su viešais pasisakymais, jo polinkis į vidutinio lietuvio, konservatyvias pažiūras nėra priimtinas progresyviems liberalams. Tačiau Prezidentūros pagrindinė kompetencija yra užsienio politika. Ir čia G. Nausėda yra išbandytas, patyręs, turi aiškias provakarietiškas ir proukrainietiškas pozicijas. Jis užmezgė gerus asmeninius santykius su Ukrainos ir Lenkijos prezidentais.

Ar jūs esate socialdemokratų rinkėjas, ar konservatorių palaikytojas, o gal vidutinis, partinių simpatijų neturintis lietuvis – didelė tikimybė, kad, jeigu skaitote šį komentarą, bent viename iš dviejų turų kitais metais balsuosite už G. Nausėdą.

Po teisybei, tai nebūtų pats blogiausias pasirinkimas.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.