2022-05-27 06:16:28
2022-03-21 22:00:00

Prenumeruok VU TSPMI naujienlaiškį būsimiems(-oms) studentams(-ėms) – čia!

2022-05-27 06:16:28
2022-05-18 21:00:00

Paskelbtas VU TSPMI magistro ir politikos mokslų bakalauro baigiamųjų darbų gynimo tvarkaraštis.  Jį galite rasti čia.

2022-05-27 06:16:28
2022-05-16 21:00:00

Paskelbti pavasario semestro egzaminų tvarkaraščiai. Juos rasite čia.

Mažvydas Jastramskis. Gyvenimas po galimybių paso

Mažvydas Jastramskis. Gyvenimas po galimybių paso

Nuo daugiatūkstantinių protestų vasarą – iki kelių prie Seimo papypsėjusių automobilių. Ar visuomenės „didysis susiskaldymas“ jau baigėsi?

Bet kurioje visuomenėje visada rasime klausimų, kurie padalija ir kelia emocijas. Tai normalu. Politinis homogeniškumas įmanomas nebent mažose, izoliuotose bendruomenėse, pavyzdžiui, salose.

Kita vertus, kai kurios problemos ir takoskyros, ypač kriziniais periodais, eskaluojasi stipriau ir tampa „super klausimais“. Prie jų tada bandoma prikergti eilę kitų dalykų – taip į vieną patiekalą susikošia kovos su pandemija priemonės, partnerystė, Stambulo konvencija, globalizacija ir nepasitikėjimas politikais. Bet kas atsitinka, kai „super klausimas“ staiga išsisprendžia?

Tada iš protestuojančios koalicijos išsimuša ją vienijęs pamatinis akmuo.

Su tokia hipoteze dera protestų bangos atslūgimas. Neteigiu, kad nebėra galimybių paso – nebėra visuomenės pasidalijimų. Bet įvairaus plauko politiniai „vadybininkai“, tautos „atstovai“ dabar turės mažiau galimybių audrinti visuomenę. Nes nebebus konkretaus, praktiško emocijų trigerio.

Su galimybių pasu susidūrei kiekvieną kartą, kai norėjai apsipirkti didesniame prekybos centre (ką lietuviai tikrai mėgsta). Jeigu nenori skiepytis arba, būna ir taip, ideologiškai prieštarauji sprendimui – tai praktiškai tau parodė valstybės galią, kas atitinkamo tipo žmogų labai erzino. Bet Stambulo konvencijos ar globalizacijos tu jau asmeniškai nesusitiksi, o ir sutikęs gali nepažinti.

Čia reikia kito pavyzdžio – klausimo ar takoskyros, netapusių didelio susiskaldymo, protestų priežastimi.

Įdomus yra religijos atvejis. Nors Lietuva, sako, yra Marijos žemė, nors ir turėjome krikščionybę akcentavusių partijų, tačiau tai visgi neišvirto į dideles politines simpatijas ar atvirkščiai – priešiškumą. Remiantis politikos sociologės Ainės Ramonaitės – ją daug kas mini, bet jos darbus mažai kas skaito – tyrimu, Lietuvos visuomenė nėra palanki stipriai religinei skirčiai, perkeltai į politiką. Dauguma lietuvių nei labai religingi, nei labai nusiteikę prieš Bažnyčią.

Praktikoje kas nori, tas eina į pamaldas. Kas nenori, tam irgi nekyla problemų, niekas nedaro privalomų religijos pamokų.

Galimybių pasas šiuo atžvilgiu buvo kitoks. Pirma, pritarusių ir nepritarusių šiam sprendimui stovyklos buvo gausios ir gana apylygės. Pavyzdžiui, „Vilmorus“ gruodžio apklausoje galimybių pasui pritarė apie 43 proc., nepritarė – apie 45,7 proc. Kitoje – „Norstat LT“ – apklausoje lapkritį teirautasi, ar sprendimas pasiteisino: tam pritarė apie 53 proc., nepritarė apie 37 procentus.

Antra, susidarė įspūdis, kad vertinimai buvo stiprūs: šį pasą lietuviai arba labai palaikė, arba labai nepalaikė. Trečia, bent jau sprendžiant iš protestų ir socialinių tinklų, pozicijos persipynė su politinėmis simpatijomis – labai palaikė daugiau dešinieji, labai nepalaikė – jų oponentai. Ketvirta, kaip jau aptarėme, šis klausimas išsiskyrė savo praktiniu aspektu, su juo buvo susiduriama kasdien.

Tačiau vienas sprendimas – galimybių paso sustabdymas – visą šį politinį kompleksą demontuoja.

Skirtingai nei religija, socialinė klasė ar net požiūris į ekologiją, galimybių pasas netapo ir negalėjo tapti rimta visuomenės perskyra, nes tai tik laikinas, labai konkretus viešosios politikos klausimas. Nors problema turėjo emocinį, socialinį užtaisą, tačiau jis išgaravo, pasibaigus galiojimo datai.

Yra papildomas aspektas, kodėl pastarųjų protestų iniciatoriai taip lengvai kurstė nepasitenkinimą, o atšaukus iš karto prarado pagrindinį įrankį. Galimybių pasas parodė valstybės galią. Bet visų pirma tokią, kurią sociologas Michaelis Mannas įvardijo kaip infrastruktūrinę – valstybės gebėjimą įgyvendinti viešąją politiką visoje savo teritorijoje per komunikacinius ir kitus kanalus. Kooperuojantis su visuomene ir jos atstovais, pavyzdžiui, verslu.

Dar prieš vakcinų ir skiepų pasų atsiradimą istorikas Davidas Stasavage žurnale International Organization (2020) svarstė, kaip demokratijos gali efektyviau kovoti su pandemija. Vienas iš atsakymų – investuoti į sveikatos apsaugos infrastruktūrą ir naudoti siaurai, ties COVID-19 apibrėžiamą nepaprastųjų sprendimų galią. Pavyzdžiui, Taivanas ir Pietų Korėja, siekdami užkirsti kelią viruso plitimui, įgyvendino efektyvų telekomunikacinių duomenų rinkimą.

Tokie sprendimai, žinoma, gali valstybę pastumti nuo demokratijos, būti panaudoti despotijos tikslams. Tačiau jeigu jie naudojami siaurai, sveikatos apsaugos tikslams, ši priežastinė grandinė nėra tiksli.

Būtent tokią grandinę skelbė galimybių paso priešininkai – garsiai kalbėta apie laisvę ir priešinimąsi tironijai. Jie matė – ir aktyviai skatino matyti kitus – despotinę valstybės galią. Tokia apeliacija itin pagauli žmonėms, kurie nepasitiki valstybe, jos geromis intencijomis. Tačiau argumentai sugriūna sprendimą atšaukus.

Kas ir atsitiko sustabdžius galimybių pasą. Tapo akivaizdu, kad pretenzijos į despotiją valdantieji neturėjo.

Net ir jam galiojant, sprendimo priešininkų palyginimai su segregacija JAV, žydų persekiojimu nacistinėje Vokietijoje atrodė bjaurūs, nejautrūs ir visiškai neadekvatūs. Šie skaudūs istorijos atvejai apėmė sisteminę diskriminaciją ir prievartą, nukreiptą prieš etniniu, rasiniu pagrindu apibrėžtas visuomenės grupes. Sąžinės kruopelė neleistų priartėti prie tokio palyginimo. Sąvokos „genocidas“ devalvacija yra viešos erdvės žaizda, kuri gyvenime po galimybių paso dar ilgai nesugis.

Kita vertus, gal bus ir pozityvių pokyčių.

Norėtųsi tikėtis, kad dabartiniai valdantieji pagaliau pasimokys ir patys mažiau naudos neadekvačią retoriką. Atrodo, kad daug kas pamiršo, bet pandemijos pradžioje, dar prie „valstiečių“ vyriausybės kai kurie dešinieji raukėsi kalbėdami apie „draudimus“. O kiti net sugebėjo tuometines sveikatos apsaugos ministerijos rekomendacijas dėl vyresnių nei 60 metų žmonių lankymosi kavinėse prilyginti… tai pačiai juodaodžių diskriminacijai JAV segregacijos periodu.

Ar sveikatos ministerijai vadovavo Aurelijus Veryga, ar Arūnas Dulkys, laikinos rekomendacijos, apribojimai ir buvo laikini, naudoti siauroje srityje, sveikatos apsaugos tikslams – suvaldyti pandemiją, užkirsti kelią viruso plitimui, skatinti žmones skiepytis. Ne tironijai.

Visgi tarp tironijos ir skaidrios, kokybiškos demokratijos yra tam tikras spektras. Ir čia, panašu, Lietuvos demokratija visų pamokų neišmoko.

Konstitucinio teismo sprendimas nutraukti bylą dėl galimybių paso teisėtumo remiasi tuo, kad toks reguliavimas nebeegzistuoja. Tai nėra geras precedentas. Norėtųsi tikėtis, kad tai nesusiję su politiniais motyvais, tačiau visgi verta pagalvoti apie kontrafaktinę situaciją: kiek būtų dabar viešoje erdvėje batalijų dėl demokratijos likimo, jei valdytų ne dešinieji, o, pavyzdžiui, tie patys „valstiečiai“?

Demokratija turi būti skaidri, gerbti savo pačios procedūras ir institucijas. Ir prisiimti atsakomybę už sprendimus. Gyvenimas po galimybių paso dar parodys, ką išmokome per šį „didįjį susiskaldymą“.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.