Margarita Šešelgytė. Dulkėms nusėdus – kelios mintys apie NATO viršūnių susitikimą

Socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje dažnai buvo keliamas klausimas, ar šis susitikimas – istorinis? Lietuvai – tikrai taip. Tokio masto renginį tiek atstovavimo prasme, tiek saugumo ar logistine prasme organizavome pirmą kartą. Nors 2013-ųjų metų Europos Sąjungos (ES) vadovų tarybos susitikimas taip pat buvo didelis įvykis, NATO viršūnių susitikimo organizaciniai iššūkiai buvo daug didesni. Įrodėme, kad esame puikūs renginio šeimininkai, kad sugebame organizuoti tokio masto renginius. Šalia to gavome daug pasaulio žiniasklaidos dėmesio, daugiau galimybių pasisakyti mums svarbiais klausimais, parodyti, koks nuostabus yra Vilnius. Tai yra istorinės patirtys atveriančios daug galimybių ateičiai. JAV Prezidento Joe Bideno kalba Vilniaus universitete yra puikus to įrodymas.

Apie NATO viršūnių susitikimo sprendimus. Ar jie istoriniai? Ar reikia jais reikia nusivilti, ar džiaugtis? Čia kaip su ta stikline, kuri galbūt yra pusiau pilna, arba pusiau tuščia, ir viskas priklauso nuo į ją žiūrinčiojo vertinimo.

Buvo daug nusivylimo NATO viršūnių susitikimo komunikatu – kad jis nieko svarbaus nepasako, yra per daug aptakus, jame nėra istorinių sprendimų. Bet 31 valstybės konsensuso principu suderėtas dokumentas ir negali būti kitoks. Kiekviena jų turi įvairių interesų, jautrumų, istorinių ar politinių ypatybių.

Kiekviena formuluote svarbu ne tik suderinti šias skirtybes, bet ir pasiųsti žinutę urbi et orbi ir kartu nepasakyti per daug. Kuomet pamačius tekstą kilo daug nusivylimo ir priekaištų dėl formuluotės Ukrainos klausimu, viena NATO pareigūnė gerdama kavą prie gretimo staliuko pasakė: „Tai geriausia, ką pavyko suderėti, kitą kartą pabandykite patys padaryti geriau.“ Jei būtų nepavykę, galėjo nebūti jokios užuominos apie Ukrainą.

Bendrai viršūnių susitikimuose dažniausiai tik tvirtinami jau anksčiau suderėti sprendimai, į susitikimo darbotvarkę ateina tik tie klausimai, dėl kurių nepavyko susitarti žemesniu lygmeniu ir kuriems reikalingas „politinis sprendimas“. Tokie klausimai buvo Švedijos narystė, gynybos planų klausimas, Ukrainos galima narystė. Dėl dviejų politinis sprendimas buvo sėkmingas, dėl Ukrainos nepavyko surasti konsensuso, stipresnę formuluotę palaikė mažiau nei trečdalis valstybių narių.

Bet svarbu atkreipti dėmesį, kad susitikime buvo patvirtinta daug kitų svarbių, jau suderėtų, susitarimų. Jie yra reikšmingi mūsų saugumui. Tai ir Madrido susitikimo komunikate išreikšto siekio sutvirtinti mūsų regiono gynybą patvirtintimas, panašu, kad nepaisant Lietuvoje ilgą laiką vykusios politinės dramos dėl Vokietijos brigados buvimo vietos, ji bus dislokuota Lietuvoje.

Svarbus sprendimas ir dėl mūsų oro gynybos sutvirtinimo. Taip pat patvirtinta griežtesnė formuluotė nei bet kada anksčiau dėl gynybos išlaidų. Žinoma, NATO yra valstybių aljansas ir šių sprendimų įgyvendinimas priklausys nuo politinės valios valstybėse narėse, bet tai, kad pavyko susitarti, yra didelis žingsnis į priekį.

Ukraina, nors negavo narystės pakvietimo, ko, ko gero, net ir Lietuva rimtai nesitikėjo, bet G7 formato susitikimo, vykusio Vilniuje, rėmuose gavo daug ginkluotės ir ilgalaikės paramos patikinimą. Šioje fazėje, kuomet svarbiausia yra laimėti karą, ilgalaikis ir tvarus ginklų tiekimas yra, ko gero, svarbiau nei komunikato formuluotės.

Todėl nepaisant galbūt kai kurių neišsipildžiusių lūkesčių, man Vilniaus NATO viršūnių susitikimo rezultatų stiklinė atrodo pusiau pilna. Puikus su šiuo renginiu ir jo turiniu dirbusių Lietuvos valstybės, tarnautojų, kariuomenės atstovų ir diplomatų darbo rezultas.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.