Linas Kojala. Stabtelėkime ir prisiminkime – esame sėkmės istorija

Linas Kojala. Stabtelėkime ir prisiminkime – esame sėkmės istorija

Šiandien, prisimindami trisdešimties metų įvykius, turėtume surasti akimirką stabtelėti, susimąstyti ir reflektuoti.

Sausio 13-oji žymi ilgą ir vingiuotą kelią laisvės link. Nuo Basanavičiaus ir kitų Lietuvos Tarybos narių prieš šimtmetį atkurtos valstybės iki ją nuo svetimo agresoriaus gynusių Miško brolių; nuo nepriklausomybės idealo niekuomet neatsisakiusių disidentų iki lemtingos Kovo 11-osios. Tik šio kelio pabaigoje suplevėsavo trispalvė, žyminti, kad auka nebuvo bergždžia.

Kasdienybės rutinoje to galime nė nepastebėti. Gal net imame pasiduoti pilkai iliuzijai, kad per tris nepriklausomybės dešimtmečius nuveikėme per mažai. Juk dažniau koncentruojamės į blogus reiškinius: jie ryškūs, nesunkiai pastebimi, sukelia emocijas. Ir jų vargiai kada nors pritrūks.

Tuo metu geros tendencijos vystosi ilgesnį laiko tarpą, neatsiduria pirmuose laikraščių puslapiuose, neretai apskritai lieka gyvenimo paraštėse. Tai, kas veikia, netrukus tampa savaime suprantama – atrodo, jog kitaip nė būti negalėjo.

O juk tikrai galėjo. Jei iškovoti laisvę buvo taip sunku, jei tai pareikalavo tiek aukų, vadinasi, laisvė toli gražu ne duotybė. Pasiekti laisvę buvo sunku, o ji dar ir atsakomybę užkrauna nemenką: patiems savarankiškai rūpintis, kad ją išsaugotume, stiprintume ir pagrįstume. Tačiau kartu nepriklausomybė sukūrė privilegijas ir galimybes, kuriomis mielai naudojamės ir nė už ką nenorėtume atsisakyti.

 Ir sekasi mums ne taip ir blogai. Galima pasakyti net skambiau – esame sėkmės istorija. Pagal Jungtinių Tautų sudaromą Žmogaus socialinės raidos indeksą, vertinantį ekonominį išsivystymą, vidutinę piliečių gyvenimo trukmę ir galimybes įgyti išsilavinimą, Lietuva užima 34 vietą pasaulyje. Kitaip tariant, už Lietuvos nugaros yra per 150 pasaulio valstybių. Žinoma, galima atkirsti, jog tai – tik statistika; joks reitingas nepaslėps fakto, kad šalyje vis dar yra daugybė iššūkių, taisytinų dalykų ir reformuotinų sričių. Bet jos neužgožia to, ko kiti mums gali pavydėti.

Visuomet prisiminsiu prieš kelerius metus vykusį pokalbį rytinėje Ukrainos dalyje su šios šalies žurnaliste. Ji buvo neseniai apsilankiusi Lietuvoje ir norėjo pasidalyti įspūdžiais. Kai paklausiau, kas jos apsilankymo metu įstrigo, žurnalistė atsakė: „Jūs jau tapote tikrais europiečiais. Nevažiuojate privačiais automobiliais autobuso juosta. Mandagiai bendraujate. Mums, ukrainiečiams, dar daug iki to augti.“

Prisipažinsiu, buvau kiek nustebęs – nesu tikras, ar elgesys kelyje nėra tarp taisytinų dalykų Lietuvoje, – tačiau lyginamojoje perspektyvoje mūsų pažanga su kadaise panašioje situacijoje buvusia Ukraina atrodo dar įspūdingesnė. Dažnai Lietuvoje paburbame ir nė nepastebime, kiek tautų nuoširdžiai bando sekti mūsų pavyzdžiu.

Basanavičius kadaise rašė: „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia.“ Sausio 13-oji nakties tamsybę paskandino; dabar telieka mums stengtis, kad dar stipriau prašvistų ir Lietuvos dvasia.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.