Linas Kojala. „Pasaulio šerifo“ dilema
Prisnūdęs „pasaulio šerifas“ Joe Bidenas, o už jo – siautėjantys diktatoriai, teroristai ir chaosas. Tokį viršelį, pavadintą „Naujoji pasaulio netvarka“, išspausdino britų leidinys „The Spectator“.
Abejonių Jungtinių Valstijų globalia lyderyste, kurią lydėjo tiek sėkmės, tiek tragiškos klaidos, buvo visuomet. Bet pastarieji įvykiai rodo, kad norinčių ir galinčių perimti šią rolę nėra.
JAV aktyvi politika verčia kvestionuoti „prisnūdimo“ tezę – parama Ukrainai itin svariai prisidėjo prie šios šalies gynybos, karių skaičiaus Europoje augimas stiprina atgrasymo principą, o konsensuso paieška Kinijos atžvilgiu paskatino Europą imtis veiksmų.
Vis dėlto, tokia rizika ateityje yra. Todėl J. Bidenas kreipėsi į piliečius iš Ovaliojo kabineto, siekdamas mobilizuoti paramą Ukrainai ir Izraeliui. Abejonių – vis daugiau. Nors 65 proc. amerikiečių paramą Ukrainai laiko atitinkančia JAV interesus, tarp Respublikonų rėmėjų tokių jau mažuma (49 proc.). Ne atsitiktinai rugsėjo pabaigoje dėl paramos paketo Atstovų Rūmuose prieš balsavo 117 Respublikonų, už – jau tik 101. Skeptikų teigimu, JAV turi apsčiai iššūkių savame kieme, todėl neturėtų pinigų švaistyti tolimuose užjūriuose.
Kylančios abejonės nėra trumpalaikis nuokrypis nuo istorinio standarto. Netgi priešingai – aktyvi JAV užsienio politika yra santykinai naujas reiškinys.
Pirmasis JAV prezidentas George‘as Washingtonas savo atsisveikinime pabrėžė būtinybę išvengti permanentinių aljansų su užsienio šalimis. Jo teigimu, „Europa turi daugybę interesų, kurie mažai ką mums reiškia… Kodėl <…> turėtume neišvengiamai supinti savo taiką ir klestėjimą su europietiškomis ambicijomis, konkurencija, interesais, kaprizais?“ Šeštasis šalies prezidentas Johnas Quincy‘is Adamsas jam antrino sakydamas, jog JAV neturi pasaulyje ieškoti „monstrų, kuriuos reikia sunaikinti“.
Tarpukariu JAV taip ir netapo savo prezidento pasiūlytos Tautų lygos nare, mat ši numatė lygos narių pagalbą užpultai valstybei. Amerikiečiai pažadų ginti nenorėjo dalyti net ir po Pirmojo pasaulinio karo tragedijos, net ir draugams.
Ne veltui 1939 metais į „Gallup“ užduotą klausimą, ar JAV, matydamos Anglijos ir Prancūzijos negebėjimą atremti nacių, turėtų skelbti karą Vokietijai ir siųsti karius į Europą, neigiamai atsakė net 71 proc. amerikiečių. Po metų nenorinčiųjų įsivelti į karą Senajame žemyne dalis perkopė 90 proc.
Amerikiečiai niekada nebuvo kuklūs gindami tiesioginius savo interesus. Bet tikėdami dviejų vandenynų apsupties kuriamu saugumu, vengė globalių atsakomybių. Požiūrį pakeitė tik Japonijos išpuolis Perl Harbore. Po šio įvykio visuomenės nuomonė apsivertė aukštyn kojomis, o JAV karinė jėga nusvėrė jėgų balansą sąjungininkų naudai.
Šio karo pamoka JAV – problemoms leidus išsikeroti, tenka brangiai sumokėti. Todėl pokariu JAV užsienio politika dramatiškai pasikeitė: karinės pajėgos ir diplomatinis korpusas ėmė augti, o kolektyvinės gynybos įsipareigojimą įtvirtino 1949 metais įkurtas NATO.
Vis tik tai nereiškia, kad negali būti apsigręžta atgal. „Amerika pirmiausia“ šūkį kėlęs Donaldas Trumpas tą darė neatsitiktinai – šios idėjos rezonuoja amerikiečių, nenorinčių spręsti pasaulinių krizių, gretose. Subtiliau, bet panašiai, kalbėjo ir pirmtakas Barackas Obama.
Todėl J. Bideno kalbėjime ir girdėjome aliuziją į istorijos pamokas, ypač – tiesiogiai paminint Baltijos šalis. Primindamas, kad Kremliaus veikėjai nevengia Lietuvos, Latvijos ir Estijos pavadinti „Rusijos provincija“, jis pažymėjo, jog imperializmas ties Ukraina nesustotų. Nutraukdama paramą JAV sutaupytų keliasdešimt milijardų dolerių, bet priartintų diktatoriaus grėsmę prie NATO sienų. O tai – jau JAV įsipareigojimo ginti teritorija.
Ukraina didvyriškai ginasi pati ir neprašo to daryti kitų – viso labo reikalinga karinė, finansinė, politinė parama. Tad jos rėmėjai bando priminti, kad nutraukdami paramą amerikiečiai ne tik pamintų vertybes; būtų nusižengiama ir pragmatiniams interesams. Juolab, kad iki šiol Ukrainai skirta parama sudaro mažiau nei dešimtadalį JAV metinio gynybos biudžeto.
Su tuo sutinka ir reikšminga dalis Respublikonų. Šalyje, kurioje palaikymas kitos partijos atstovui graso karjeros pabaiga, politinis konsensusas dėl paramos Ukrainai tebėra jaučiamas. Bet tai nebūtinai paprasta paversti praktiniais sprendimais. Juolab, kad J. Bideno lyderystė piliečių akyse šlubuoja: jo užsienio politikos sprendimus pozityviai vertina tik 31 proc. amerikiečių, kritiškai – 60 proc.
Todėl J. Bidenas ir pateikė daugiau nei 100 mlrd. dolerių vertės projektą Kongresui, prašydamas paramą Ukrainai, Izraeliui – ir net pasienio su Meksika saugumui – sujungti į vieną. Jei svarstant šiuos klausimus pavieniui susitarti nepavyksta, nes emocijos ima viršų, verta ieškoti ilgalaikio sprendimo.
Kol nebus išspręstas klausimas dėl Atstovų Rūmų pirmininko, tol šis klausimas kabės ore. Tačiau diskusijos atskleidžia, jog vis daugiau emocijų kyla dėl JAV vaidmens pasaulio arenoje peržiūrėjimo. Kitų metų prezidento rinkimai jos nepabaigs, bet paklos pamatą artimiausiam laikotarpiui.
Šerifas dažnai sulaukia pagrįstos kritikos, tačiau dar blogiau, jei jis prisnūstų.
Perspausdinta iš delfi.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
