2022-07-07 17:19:11
2022-06-26 21:00:00

Būsimi studentai, kviečiame užduoti jums rūpimus klausimus ir rinktis #pirmunumeriuVU. Priėmimo vadovas Artūras Šaltis padės rasti atsakymus. Registruokis čia!

Linas Kojala. NATO, Vokietija ir Lietuva

Linas Kojala. NATO, Vokietija ir Lietuva

Pirmasis NATO generalinis sekretorius Lordas Ismay’us kadaise teigė, kad NATO turi tris svarbiausius tikslus: išlaikyti amerikiečius viduje, rusus – išorėje, o vokiečius – apačioje (t. y. neleisti pastariesiems pernelyg sustiprėti).

Tezė atspindėjo pokario Europos realijas. Nuogąstauta, kad JAV atitrauks pajėgas ir pasmerks žemyną nestabilumui; sovietai grasino nevaldoma komunizmo plėtra; kaimyninės šalys, ypač Prancūzija, prisibijojo kapituliavusios Vokietijos „raumenų augimo“ – nebuvo savaime nulemta, kad revanšizmo tragedija nepasikartos.

Nors NATO įkopė jau į aštuntą dešimtmetį, šiandien dilemos yra stebėtinai panašios. Ir toliau nerimaujama, kad JAV nebenori būti aktyvi Europoje – amerikiečių lyderiai vieningai pagrindiniu ilgalaikiu iššūkiu įvardija Kiniją. Akivaizdu ir tai, kad pagrindinė tiesioginė grėsmė Aljansui yra Kremlius – kalbos apie liberalių demokratijų taikos erą buvo galutinai palaidotos Bučoje.

Bet lūkestis dėl Vokietijos vaidmens – visiškai kitoks.

Iš Berlyno laukiama didesnės – ir ryžtingiau prisiimamos – atsakomybės už žemyno saugumą. To siekia ir JAV, negalinti, kaip buvo įprasta, visur užpildyti europiečių paliktų spragų, ir pačios Europos šalys.

Vokietijoje dažnai girdėti svarstymai apie istorinių priežasčių nulemtą nenorą investuoti į gynybą ar dislokuoti pajėgų sąjungininkų valstybėse, nes tam priešinasi Kremlius. Bet tai nebeturi prasmės. Didžiosios Europos valstybės, jau seniai deklaruojančios norą būti efektyvesnėmis tarptautinėje politikoje, turi nuo žodžių pereiti prie darbų.

Ir viso to priešakyje yra Lietuva.

NATO pajėgos – Lietuvos kariuomenė ir mūsų sąjungininkai – jau yra čia. Priešakinis batalionas dislokuotas nuo 2016 m., amerikiečiai – taip pat. Nuo Rusijos invazijos pradžios skaičius reikšmingai išaugo iki daugiau nei 3 tūkst. Neabejojama, kad tai tik pradžia, nes kadaise mums baugiai skambėję svarstymai – „persistengti neverta, nes užpultas Baltijos šalis būtų galima atsikovoti“ – pagaliau galutinai diskredituoti.

Ukrainos tragedija atskleidė agresoriaus žiaurumą ir būtinybę 100 proc. pajėgumu gintis nuo pirmos akimirkos. Kitaip tariant, privalo suveikti abu principai: ir NATO III straipsnis, sakantis, kad kiekviena valstybė turi būti pasiruošusi pati, ir NATO V straipsnis, užtikrinantis kolektyvinį atsaką.

Tiesa, siekiant ženklaus sąjungininkų pajėgų skaičiaus didėjimo, reikia atsižvelgti į kelias aplinkybes. Pirma, deja, bet ilgametis nenoras skirti lėšų gynybai turi pasekmes daugybei Europos šalių. Tiesą sakant, stebint diskusijas iš šalies neatrodo, jog pagrindinė problema būtų politiniai nesutarimai – kliūtys kyla dėl ribotų išteklių ir plataus globalių grėsmių spektro.

Antra, Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo pareiškimo apie Lietuvai skirtą brigadą kontekste buvo žinoma, jog dalis pajėgų nebus (iškart) Lietuvoje. Tą sąlygoja ir vokiečių pajėgumų klausimas, ir būtinybė reikšmingai tobulinti vietinę infrastruktūrą (Lietuvos valdžios atstovai viešai mini tam reikalingą iki penkerių metų laikotarpį). Trečia, dar nėra galutinių sprendimų. Spekuliuoti turime atsargiai vien dėl ribotos informacijos.

Įgyvendinti šias užduotis nebus paprasta. Globali ekonomika patiria smūgį po smūgio, o diskusijas apie gresiančią stagfliaciją po truputį išstumia prognozės dėl recesijos. Išteklių ribotumas vers itin atsakingai atsirinkti prioritetus. O gynybos politika negalės būti pastumta į šalį finansinių prioritetų sąraše dar daug metų.

Bet pozityvių postūmių yra. NATO Generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas šią savaitę patvirtino, jog Aljansas pirmą kartą nuo šaltojo karo laikų turės pajėgas, priskirtas konkrečių gynybos planų įgyvendinimui. Tai ypač svarbu mūsų regionui ir žymi strateginio lygmens sprendimus, kurių ilgai siekė Lietuva. Kitaip tariant, laukiama ne efektingų, o efektyvių ir negrįžtamų sprendimų dešimtmečiams į priekį.

Šio mėnesio pabaigoje Madride, o kitais metais Lietuvoje, vyks istorinės svarbos NATO lyderių susitikimai. Atrodo, kad Lietuvos dialogas su Vokietija šiandien yra vienas labiausiai pažengusių (net ir lyginant su Latvijos bei Estijos siekiais auginti ten esančių sąjungininkų pajėgų skaičių). Vokietija ne tik neturi likti, kaip sakė Ismay‘us, apačioje, ji gali ir turi stiebtis į viršų.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.