2022-05-27 06:32:39
2022-03-21 22:00:00

Prenumeruok VU TSPMI naujienlaiškį būsimiems(-oms) studentams(-ėms) – čia!

2022-05-27 06:32:39
2022-05-18 21:00:00

Paskelbtas VU TSPMI magistro ir politikos mokslų bakalauro baigiamųjų darbų gynimo tvarkaraštis.  Jį galite rasti čia.

2022-05-27 06:32:39
2022-05-16 21:00:00

Paskelbti pavasario semestro egzaminų tvarkaraščiai. Juos rasite čia.

Linas Kojala. „Kalti visi kiti“ arba trys pasakojimai apie geopolitiką

Linas Kojala. „Kalti visi kiti“ arba trys pasakojimai apie geopolitiką

Įtampos metu itin reikšmingi ne tik „įvykiai ant žemės“, bet ir juos supantys pasakojimai (arba naratyvai). Iš Rusijos atstovų pastaruoju metu galima girdėti kelias vargiai naujas, tačiau akcentuotas žinutes, bandančias suformuoti savitą geopolitinių įvykių vaizdinį.

Pasakojimas Nr. 1. Europa – JAV marionetė.

Kremlius tikslingai siekia formuoti įvaizdį, kad Europos šalys negeba priimti savarankiškų sprendimų ir viso labo įgyvendina JAV tikslus.

Tą iliustravo Rusijos atstovų reakcija po susitikimo su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu. Prancūzams užsiminus, kad po dvišalio pokalbio pasistūmėta deeskalacijos link, Vladimiro Putino atstovas atkirto: „Maskva ir Paryžius negalėjo sudaryti susitarimų, tai – paprasčiausiai neįmanoma. Prancūzija yra ES narė, taip pat NATO narė. Bet NATO aljanse lyderystė priklauso ne prancūzams, o kitai valstybei.“

Tokiu bandyta „užgauti“ Paryžiaus geopolitines ambicijas imantis iniciatyvos Europos saugumo dilemoms spręsti. Be to, siekiama įkalti pleištą transatlantiniuose santykiuose. Rusijai būtų itin palanku, jei Vakarų šalys nesutartų tarpusavyje, o JAV vaidmuo Senojo žemyno saugumo architektūroje mažėtų.

Tiesa, Rusijos neturėtų džiuginti tai, kad kol kas reakcija į agresiją Vakarų šalių tarpe (nepaisant kai kurių taktinių skirčių) yra vieninga. JAV, Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos ir kitų šalių lyderiai nuolatos komunikuoja ne tik sąjungininkų tarpe, tačiau ir su Ukrainos atstovais. Vien iki sausio mėnesio pabaigos įvyko per 180 aukšto lygmens pokalbių tarp JAV ir Europos partnerių.

Pasakojimas Nr. 2. Ar tikrai kariausite dėl Ukrainos?

Putinas spaudos konferencijoje su Macronu net keliskart emocingai artikuliavo teiginį, kad Vakarų principingumas dėl teoriškai atvirų durų Ukrainai į NATO gali sukelti branduolinį karą su Rusija. Konstatavęs, kad Vakarai nuosekliai nepripažįsta Krymo aneksijos, Putinas retoriškai klausė: „Ar mes turėtume kariauti su NATO? Šis klausimas turi ir antrą pusę: ar Jūs esate pasirengę kariauti su Rusija? Paklauskite savo skaitytojų, žiūrovų, ar Prancūzija pasirengusi kariauti su Rusija?“

Tokiu būdu bandoma gilinti interesų asimetriją: Kremliui Ukrainos geopolitinė ateitis yra kone egzistencinės svarbos klausimas. Tuo metu Vakarams – itin reikšminga dilema, tačiau taikos ir stabilumo sąlygomis ne pati aktualiausia tema politinėje darbotvarkėje.

Tad Rusija nori skatinti Vakarų šalis suabejoti, ar verta prieštarauti Kremliaus geopolitinėms ambicijoms. O gal verčiau nusileisti ir „atsikratyti galvos skausmo“.

Ir tai – jokia naujiena. Dar Antrojo pasaulinio karo laikais prancūzų kairiųjų tarpe buvo svarstomas klausimas, „ar tikrai esame pasirengę mirti dėl Dancigo“. Prieš keletą metų panašiai svarstė ir buvusios JAV administracijos rėmėjai, suabejoję įsipareigojimų NATO sąjungininkams prasme ir saugumo garantijos Sankt Peterburgo „priemiesčiui“ Estijai.

Pasakojimas Nr. 3. Kaltas ne grasintojas, o tas, kam grasina.

Kremlius bando tikslingai formuoti nuostatą, kad dėl esamos situacijos kalti Vakarai (pirmiausiai – JAV). Esą ne 7 proc. aneksuotos arba okupuotos Ukrainos teritorijos, ne sutelkti 100+ tūkst. karių pasienyje, ne apie 30 tūkst. Rusijos karių Baltarusijoje, ne Sakartvelo, Padniestrės ir kt. atvejai yra problemos šaltinis. Atvirkščiai, iššūkiai esą kyla dėl principinės nuostatos apie suverenių valstybių teisę pačioms pasirinkti siekti narystės NATO bei Aljanso reakcijos į Kremliaus agresyvią užsienio politiką, tame tarpe dislokuojant daugiau simbolinio dydžio pajėgas Baltijos šalyse ir Lenkijoje.

Tokių naratyvų kontekste svarbu nepamesti adekvatumo / proporcingumo principų, taip pat nesumaišyti priežasčių su pasekmėmis.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.