Kęstutis Girnius. Vertybės ir lyderystė?

Negaliu pritarti visoms prezidento Gitano Nausėdos mintims, išreikštoms per metinę ataskaitą Seime. Bet jo pastabos apie Vyriausybės nutarimą Vilniuje atidaryti taivaniečių atstovybę pataikė į dešimtuką. Pasak prezidento, planuojant šį sprendimą, manyta, kad „Kinijos atsakas apsiribos eksporto bei importo operacijų suvaržymu ir neapims poveikio trečiųjų šalių verslui Lietuvoje.“ Prielaida buvo pernelyg optimistiška, Vyriausybė nepasirengė atsakomiesiems veiksmams, laiku neįspėjo verslo atstovų. „Tiems, kurie patyrė nuostolių, buvo pasiūlyta pakentėti. O tarp eilučių – dar ir patylėti,“ viešai nesiskųsti.

Lietuva pati nutarė mesti iššūkį Kinijai ir peržengti jos raudonąją liniją dėl ryšių su Taivanu, nederinusi savo pozicijos su ES partneriais, kurie veikiausiai būtų pasiūlę laikytis santūriau, neprovokuoti miegančio milžino, nežengti žingsnio, kurio vengia JAV, nenorėdama be reikalo suerzinti Pekiną.

Nebuvo platesnio masto pasitarimų Lietuvoje. Patikimi šaltiniai man pasakė, kad G. Landsbergis nederino politikos su visais ministrais, net su tais, kurie kuruoja ūkį ir užsienio prekybą. Tai buvo beveik solo nutarimas žaisti va banque su viena galingiausių ir sunkiausiai sukalbamų pasaulio šalių.

Į prezidento pastabas greitai reagavo vis labiau linkęs pontifikuoti G. Landsbergis. Pasak Užsienio reikalų ministro, prezidento pastabos apie Kinijos atsaką, išreikštos „galbūt neturint visos informacijos.“ Kinija esą grasino imtis tam tikrų priemonių prieš kitas šalis, kurios bendradarbiaus su Lietuva, tačiau „šito nėra.“ Europos komisijos, aktyvi JAV ir Vokietijos veikla „sustabdė bet kokį Kinijos mėginimą spausti trečiąsias valstybes.“

Net jei nė viena užsienio bendrovė nenutraukė prekybinių ryšių su Lietuva (kuo abejoju), Kinijos grasinimai neliks be poveikio. Svarbu ne tik tai, kas lig šiol padaryta, bet kaip Kinijos grasinimai paveiks į Lietuvą ketinančias investuoti bendroves, kurios žino, kad Pekinas nevengia bausti tų šalių, kurios patenka į jos juodąjį sąrašą, ir kad Lietuva yra arti to sąrašo viršūnės.

Kam rizikuoti plataus masto sankcijomis investuojant į nemalonėn patekusią šalį, kai yra daug kitų patrauklių alternatyvų? Estija, Latvija, Lenkija. Įmonės direktoriai elgtųsi neatsakingai, jei nepasvertų Kinijos pykčio rizikos, o dauguma jų yra linkę žengti pamatuotus žingsnius. Kinijos suerzinimo kainą galėsime apytikriai apskaičiuoti tik po kelerių metų.

Kiekvienu atveju akivaizdu, jog Lietuvos verslas jau nukentėjo nuo Kinijos veiksmų. Balandžio pabaigoje Europos Komisija (EK) nutarė skirti 130 mln. eurų pagalbos paketą nuo Kinijos nukentėjusiam Lietuvos verslui, kuris jau gali kreiptis į Ekonomikos ir inovacijų ministeriją dėl paskolų apyvartinėms lėšoms.

Suma nemaža, nemaži ir nuostoliai. Praeitą trečiadienį Krašto apsaugos ministras A. Anušauskas pasakė, jog Lietuvos iki šiol suteikta karinė parama Ukrainai siekia apie 115 mln. eurų, taigi, mažiau.

Negalime tiksliai prognozuoti Kinijos veiksmų, bet ji užima vis griežtesnę ir karingesnę poziciją JAV atžvilgiu. Pastarosiomis dienomis Kinijos Gynybos ministras JAV pareiškė, „nustokite kištis į Kinijos vidaus reikalus… Jei norite konfrontacijos, kovosime iki galo“ sustabdyti Taivano nepriklausomybę. Kinijos kariniai lėktuvai vis dažniau įskrenda į Taivano oro erdvės gynybos zoną. Kinijos prezidentui Xi Jinpinas per pokalbį telefonu patikino V. Putiną, kad Pekinas toliau rems Maskvą „suvereniteto ir saugumo“ klausimais. Šiomis aplinkybėmis sunku įsivaizduoti, jog Pekinas atlaidžiau žiūrėtų į Lietuvą.

Landsbergis teisino savo veiksmus, teigdamas, kad jie „kyla iš lygiai ten pat – iš transatlantinio ir vertybinio akmens.“ Reikia nuoseklumo, jei kritikuojame Rusiją, reikia kritikuoti Kiniją dėl panašių veiksmų. Su tuo negalima ginčytis, bet Lietuva ne tik kritikavo Kiniją, bet, atidarydama taivaniečių atstovybę, Lietuva žengė toliau negu kitos valstybės dėl nepateisinamos tuštybės bei noro parodyti, kad mes drąsesni, doresni, nuosekliau įgyvendiname vertybių politiką, esame lyderiai šiuo klausimu. Šitokiais persistengimais, šia lyderystės siekimo aistra Lietuva siekia įtikinti save ir savo partnerius, kad ji turi reikšmingą geopolitinį vaidmenį, kad ji sėdi prie stalo, kur priimami svarbiausi sprendimai. Bet tikrovė kita, nes esame maža, eilinė ES šalis.

Lietuva teisingai elgėsi pradėjusi kritikuoti Kinijos žmogaus teisių pažeidimus. Seimo rezoliucija uigūrų mažumos persekiojimą Kinijoje prilygino genocidui. Gal čia šiek tiek sutirštintos spalvos – genocidas nėra aiškiai apibrėžta sąvoka, kuri neša milžinišką emocinį krūvį. Jau iškilo realus pavojus, kad sąvoka bus nuvertinta ir vulgarizuota. Manau, kad Lietuva gerai darė, tapdama pirma šalimi, kuri pasitraukė iš Kinijos ir Rytų Europos bendradarbiavimo platformos 17+1, nors nederino savo nutarimo su kitomis 16 šalių, kurios neva jos partnerės.

Ne tik Vyriausybė ir jos nariai regi Lietuvos lyderystę įvairiose srityse. Savo kalboje prezidentas pasakė, kad „Lietuva jau dabar – akivaizdi lyderė“, išsilaisvinant iš energetinės priklausomybės nuo Rusijos. Taip, dėl ankstesnių vyriausybių protingų nutarimų Lietuva yra labiau nepriklausoma nuo Rusijos energetikos negu kitos šalys. Bet kodėl tai reikia laikyti „lyderystės“ požymiu ar įrodymu?

Lietuva buvo akivaizdi pirmūnė Sąjūdžio metais, kai ji suvaidino itin reikšmingą vaidmenį, sukuriant sąlygas Sovietų sąjungos griūčiai. Tada Lietuva nekalbėjo apie savo „lyderystę“, bet jos išsivadavimo siekio svarbą ir reikšmę pripažino ir JAV, ir SSSR, kurių aukščiausio lygio pasitarimuose sovietai buvo nuolat įspėjami, jog smurto pavartojimas Lietuvoje turės itin neigiamų pasekmių tarpusavio santykiams. Nebe tos dienos, nebe tie iššūkiai, nebe tie politikai.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.