Kęstutis Girnius. Oršos mūšio minėjimo (ne)prasmė

Praeitą antradienį Vilniuje buvo minimos 506-osios Oršos mūšio metinės. Nuo Aušros vartų iki Katedros aikštės vyko Lietuvos kariuomenės orkestro eitynės ir koncertas, virš Valdovų rūmų buvo iškelta istorinė vėliava, šventė užbaigta fejerverkais.

Oršos mūšio metinės pateko į švenčių kalendorių, kai Seimas 2014 paskelbė Oršos mūšio metais. Seimo nutarime teigiama, kad 1514 m. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė laimėjo istorinę pergalę Oršos mūšyje ir apgynė Lietuvos žemių vientisumą“.

Tada skeptiškai vertinau nutarimą, skeptiškai vertinu ir šių metų minėjimą. XXI amžiuje brandi, savimi pasitikinti tauta neturėtų jausti poreikio praeityje ieškoti dirbtinių dingsčių savimi didžiuotis. Negalima nutylėti visų karinių pergalių, jos yra svarbi mūsų istorijos dalis, bet paminėjimo kartelė turėtų būti aukšta.

Žalgirio mūšis visiems laikams sustabdė kryžiuočių veržimąsi į etnografines lietuvių žemes. Be savanorių kūrėjų Lietuva nebūtų atkovojusi savo nepriklausomybės 1918–1920 m. Pokario metais partizanai parodė tautos ryžtą priešintis okupantui ir neribotam jo smurtui. Bet Oršos mūšis?

Tai nebuvo lemiama pergalė, o tik vienas mūšis kovose, kurios tęsėsi dar 150 metų. Ketvirtame Lietuvos istorijos tome rašoma, kad mūšis buvo „ne itin reikšminga karinė pergalė prieš Maskva“ (439), kad po mūšio nepavyko atgauti Smolenską, kurį Maskvą tą liepą paėmė. Pasienio mūšių būta daug. 1500 m. liepą prie Vedrošos upės LDK kariuomenė patyrė triuškinamą pralaimėjimą, nelaisvėn pateko aukštų pareigūnų, tarp jų etmonas Konstantinas Ostrogiškis, Oršos mūšio nugalėtojas. Nežinau, ar Kremlius švenčia Vedrošos pergalę.

Turiu pripažinti, kad turi ypatingą ir ilgalaikę apatiją Oršos mūšiui. Gal prieš dvidešimt metų dirbdamas „Laisvosios Europos/Laisvės radijuje“, turėjau įvertinti baltarusių tarnybos programas. Viena laida buvo skirta Oršos mūšiui, ir klausytojai buvo raginami mūšio metines vadinti Baltarusių karinės šlovės diena. Šiomis dienomis didžiavimasis prieš 500 metų laimėta karine šlove atsiduoda atavizmu.

Suprantu, kad baltarusių padėtis yra ypatinga. Jie dar nėra moderni tauta, nors šiomis dienomis žengiami didingi žingsniai šia linkme. 1999 m. situacija buvo tokia liūdna, kad vienas svarbiausių Baltarusijos ekspertų Davidas Marples išspausdino knygą, pavadintą „Belarus, a denationalized nation“ („Baltarusija, nutautinta tauta“).

Tuo metu disidentiniai/nacionalistiniai sluoksniai stengėsi sukurti pasakojimą apie garbingą baltarusių praeitį, kad žmonės turėtų kuo didžiuotis, ypač savo didžiojo rytų kaimyno atžvilgiu.

Tai buvo itin sudėtinga užduotis, nes praeityje Baltarusija nebuvo nei valstybė, nei tauta. Ji net nebuvo geografinė sąvoka.

Jei neklystų, L. Tolstojus nė kartą nemini Baltarusijos romane „Karas ir taika“. Dabarties istorikai bei politologai ieško išradingų būdų vaizduoti Baltarusijos dalyvavimą istoriniuose įvykiuose. Antai, vienas rašo, kad „per 1654–1667 m. karą Baltarusija kovojo kaip Lenkijos dalis“. Panašiai galėtume sakyti, kad per Aleksandro Didžioji žygį Irakas kovojo kaip Persų imperijos dalis, nors tuo metu nebuvo jokio Irako, kaip 17 a. nebuvo jokios Baltarusijos. Apskritai sunku paaiškinti, kokiais pagrindais baltarusiai galėtų sau prisiskirti Oršos pergalę. Kareivių dauguma savęs tikrai nelaikė baltarusiais, o Ostrogiškis veikiausiai jautėsi LDK politinės tautos nariu.

Baltarusiams gal reikia išgalvotos šlovės, dramatiško istorinio pasakojimo, kuris pabrėžtų įsivaizduojamus protėvių žygdarbius, skatintų pasididžiavimą bei telktų tautą.

Bet ne kiekvienas pasakojimas pasieks savo tikslo, daug kas priklauso nuo aplinkybių. Baltarusiams nacionalistams nesisekė savo istorijos supratimo įpiršti gyventojų daugumai, kurie savo tapatybę labiau siejo su sovietmečiu, partizanų kova su naciais, o ne su gilesne praeitimi, juolab su pergale prieš rusus, kuriuos laikė draugiška ir gimininga tauta.

Po naujausių įvykių Oršos mūšis gali įgyti didesnę reikšmę. Gana ironiška, bet pats Lukašenka per pastaruosius dvidešimt metų skatino susidomėjimą praeitimi, pabrėždamas istorinius Gudijos ryšius su Lietuva ir Vakarais, atstatydamas LDK pilis ir jos bajorų dvarus.

Lietuviai nėra baltarusiai. Lietuvių yra moderni tauta, jai nereikia dirbtinai minėti ir šlovinti prieš 500 m. pasiektų LDK pergalių.

Tautinio atgimimo metais Maironis ir kiti tautos šaukliai protingai darė, pabrėždami viduramžių Lietuvos didybę, skatindami lietuvius valstiečius didžiuotis savo praeitimi, prisiminti, kad jie turėjo savo valstybę, ne visada buvo mužikų tauta, pasmerkta tarnauti kitiems ir būti jų valdomiems.

Tarpukario Lietuvoje taip pat buvo pabrėžiama šlovinga praeities, romantizuotai vaizduojamos lietuvių kovos su kryžiuočiais, rusais ir lenkais, kurie esą klastingai palaidojo Lietuvos didybę. Garbingos istorijos pabrėžimas buvo laikomas svarbiu tautinio auklėjimo elementu.

Tėvai krikštijo savo vaikus Vytautais, Algirdais, Kęstučiais, Mindaugais ar Gediminais. Ne atsitiktinumas, kad pirmieji du atkurtos respublikos prezidentai buvo Vytautas ir Algirdas. Maniau, kad tautinių, ypač kunigaikščių vardų mada praėjo, bet šių metu statistinis kandidatas į Seimą yra vyras, vardu Vytautas.

Kas tiko atgimstančiai tautai netinka subrendusiai tautai. Be to, pakito laiko dvasia. XIX a. kaip grybai po lietaus dygo paminklai rūsčiai žvelgiantiems, ant žirgo sėdintiems karaliams ir karvedžiams. Gal tai buvo naujai besikuriančių tautinių valstybių priemonė patriotizmui skatinti, nors pats šimtmetis buvo nebūdingai taikus, išskyrus pirmuosius 15 metų. Militarizmo dvasia buvo gaji ir pirmoje XX a. pusėje. Tarpukario Lietuvos karininkai save laikė tautos grietinėle. Gyvename kitais laikais, kuriuose taikos vaisiams skiriama pirmenybė, o daugelis praeities karų laikomi tragiškomis klaidomis.

Valdžia negali drausti mėgėjams inscenizuoti Oršos mūšį, apie jį parengti filmą, pastatyti operą, kitaip jį paminėti. Bet nesuprantu, kodėl valdžia rengia mūšio paminėjimą, nors įtariu, kad ji negeba atsispirti pagundai paerzinti Rusiją, priminti, kad kadaise Lietuva buvo pakankamai galinga, kad viena galėjo stabdyti jos puolimus.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako