Uždaryti
2020-11-24 23:26:56
2020-11-10 00:00:00

Visuotinio karantino metu VU TSPMI administracija atsižvelgiant į esančias rekomendacijas dirba nuotoliniu būdu. Su administracija galite susisiekti šiais numeriais: studijų klausimais kreiptis tel.: 8 (5) 251 4135, kitais klausimais tel.: 8 (5) 251 4130. Jei jums reikalinga gyva konsultacija, kviečiame iš anksto susiderinti susitikimą susiderinti el. paštu.

2020-11-24 23:26:56
2020-11-11 00:00:00

Nuo lapkričio 11 d.  biblioteka paslaugas teikia nuotoliniu būdu. Daugiau informacijos rasite čia

 

Kęstutis Girnius. Nesuteikime Rusijai dingsties įsikišti

Rusijos karinė intervencija Baltarusijoje būtų blogiausia išeitis – ir baltarusiams, ir Lietuvai, ir Europai. Tikimybė, jog tai įvyks, kol kas yra maža.

 

Rusijos prezidentas Putinas nemėgsta Baltarusijos vadovo Lukašenkos ir ne be pagrindo. Jau kurį laiką A. Lukašenka flirtuoja su Vakarais, prezidento rinkimų išvakarėse nurodė sulaikyti 33 privačios karinės Vagnerio grupuotės darbuotojus, apkaltinti juos ketinimu destabilizuoti padėtį Baltarusijoje per prezidento rinkimus, grasino kai kuriuos perduoti Ukrainai.

Idealiomis sąlygomis Kremliui pasisektų įtikinti Lukašenką pasitraukti iš pareigų, valdžią perleidžiant Rusijai draugiškam, visuomenės gerbiamam veikėjui, kuris ilgainiui surengtų prezidento rinkimus. Nepopuliarus Lukašenka yra nereikalinga našta, prisidėjimas prie jo pašalinimo (bet tik jei jo įpėdinis būtų Maskvai ištikimas) padidintų Maskvos autoritetą šalyje.

Verta pažymėti, kad Rusijos spauda gana palankiai vaizduoja demonstracijas Baltarusijoje.

Karinis įsikišimas Lukašenkai išgelbėti supykdytų baltarusius, kurių dauguma yra draugiškai nusiteikę Rusijos atžvilgiu, laiko rusus gimininga tauta, o Maskvą sąjungininke. Baltarusijoje nėra antirusiškų nuotaikų, kurios buvo paplitusios Ukrainoje, ypač vakarų srityse. Intervencija jas sukeltų.

Vakarai griežtai reaguotų į Rusijos kišimąsi, taikytų naujas ūkio sankcijas. Ankstesnės sankcijos Rusijos neparklupdė, bet užkirto kelią tolesniam ūkio augimui. Ūkio ir gyvenimo lygio stagnacija kelia Rusijos piliečių nepasitenkinimą bei mažina Putino populiarumą.

Smarkiai nukentėtų Lietuva, net jei Rusija po kiek laiko atitrauktų daugumą savo karių, palikdama tik kelis garnizonus. Ilgai tvyrotų įtampa, reikėtų radikaliai didinti gynybos išlaidas, kas stabdytų ūkio augimą, veikiausiai sumažintų užsienio investicijos, gal net naujai paskatintų emigraciją.

Ir visa Europa būtų mažiau saugi.

Įsivaizduoju tik du scenarijus, kurie skatintų Maskvos įsikišimą. Pirma, jei padėčiai Baltarusijos tampant nekontroliuojamai, didėtų tikimybė, kad valdymą perims antirusiškos jėgos. Antra, jei Maskva įsitikintų, kad Vakarai kišasi į Baltarusijos vidaus reikalus, siekdami palaužti Rusijos įtaką.

Nė vienas iš šių scenarijų nėra tikėtinas, bet negalima jų visiškai atmesti. Vašingtone tebėra užsienio politikos „žinovų“, kurie pasiryžę mesti iššūkį Putinui, rizikuoti konfrontaciją.

Praeitą savaitę dienraštis „Washington Post“, bene antras įtakingiausias JAV, išspausdino Leono Arono straipsnį, kuriame sovietologas aiškina, kad Kremlius gali pasinaudoti dabartine krize ir pasiųsti savo karius ne tik į Gudiją, bet ir į Lietuvą.

Karinė operacija būtų ribota, rusų tankai nesiveržtų į Vilnių, bet užimtų kelių kilometrų gylio Lietuvos teritorijos ruožą. Maskva paskelbtų, kad intervencija buvo siekiama užkirsti kelią NATO agresijai. Ir visiems parodytų, kad ji gebėjo tai padaryti. Teoriškai Lietuvoje dislokuoti NATO kariai turėtų atgrasyti Rusiją, bet Putinas gali nutarti, jog verta rizikuoti.

Jei NATO nereaguotų, santarvė veikiausiai iširtų, Rytų Europos narės atskirai siektų susitarimo su Maskva, Rusija būtų visų bijoma. Aronas siūlo surengti skubų NATO aukščiausio lygio susitikimą, išreikšti paramą Lietuvai, ir kas svarbiausia, kuo greičiau ir kuo arčiau Lietuvos sienos su Baltarusija dislokuoti NATO karines pajėgas.

Tokio siūlymo įgyvendinimas galėtų sukelti nesuvaldomas pasekmes. Galime tik džiaugtis, kad atsakingi pareigūnai, tie, kurie priima realius sprendimus, nepasiduoda tokiems fantazijos ir paranojos skrydžiams.

Lukašenkai šeštadienį pareiškus, kad prie šalies sienų užfiksuotas NATO pajėgų „rimtas judėjimas“, tad įvedama aukščiausio lygio kovinė parengtis, prezidentas G. Nausėda reagavo santūriai, nurodydamas, jog Lukašenkos kalbos apie Baltarusijai kylančias išorės grėsmes „neturi nė menkiausio pagrindo“, jomis tik siekiama nukreipti dėmesį nuo vidaus problemų.

Penktadienį krašto apsaugos ministras R. Karoblis teigė, kad į šalia Lietuvos sienos Baltarusijoje vykstančias karines pratybas reikia reaguoti ramiai, jos grėsmės nekelia.

Šalia Gardino prasidėjusios karinės pratybos – planuotos, tik paankstintos. Gaila, kad užsienio reikalų ministras L. Linkevičius nerodo tokios politinės brandos, perdėm mėgaujasi hiperbolizuota retorika.

ES, kaip ir Lietuva, reaguoja atsargiai. Po susitikimo su Vokietijos kanclere A. Merkel Prancūzijos prezidentas E. Macronas pasakė, kad Baltarusijoje dialogas tarp valdžios, opozicijos ir pilietinės visuomenės yra būtinas, kad jį sugebės užmegzti patys baltarusiai.

„Tačiau Europos Sąjunga yra pasiruošusi padėti, jeigu mūsų kaip tarpininkų vaidmuo būtų naudingas ir pageidaujamas baltarusių, kartu su kitomis institucijomis… ir įskaitant Rusiją.“

Įsidėmėtina, kaip atsargiai pasirinkti žodžiai – tarpininkausime, jei tai naudinga ir pageidaujama baltarusių… ir Rusijos.

Vakar panašiai atsargiai prabilo (ES) užsienio politikos vadovas J. Borrellis. Nevalia leisti Baltarusijai tapti „antrąja Ukraina“, būtina turėti reikalų su Lukašenka, nors nepripažįstant jo demokratinio legitimumo.

Vieniems toks atsargumas yra perteklinis, savotiškas pataikavimas Rusijai, veto teisės suteikimas Kremliui. Esą reikia griežtesnių ir drąsesnių žingsnių. Bet net NATO Rytų partnerystės krikštatėvis, buvęs Švedijos premjeras C. Bildtas, prisimindamas, kaip Rusija 2018 m. nesipriešino valdžios kaitai Armėnijoje, pabrėžia, kad tai galimas modelis dabartinei krizei spręsti.

Nauji rinkimai ir platesnė kova turi būti susieti tik su demokratija šalies viduje, o ne su šalies užsienio politika. ES privalo atsargiai rengti būsimas sankcijas, nukreipdama jas tik į asmenis, atsakingus už rinkimų klastojimą ir smurtą prieš demonstrantus.

Lukašenka neketina atsisakyti valdžios. Per paskutines dienas paaiškėjo, kuriomis priemonėmis jis mėgins palaužti gyventojų valią. Pirma, jis grasina iš darbo atleisti streikuojančius darbininkus, juos pakeisti svetimtaučiais.

Lukašenka paminėjo, kad gali būti įdarbinti rusai žurnalistai, o streikuojančius trąšų milžinės „Belaruskalij“ darbuotojai pakeisti kalnakasiais iš kitų šalių, įskaitant Ukrainą. Lukašenka mano, kad darbininkų dauguma nerizikuos netekti darbo vietos.

Antra, bus keliamos baudžiamosios bylos aktyvistams, „nesankcionuotų akcijų“ dalyviams ir Koordinacinės tarybos nariams, neva už pastangas pagrobti valdžią. Neabejoju, ir kad tyliai grasinama susidoroti. Būtent, dėl šitokių grasinimų menininkas ir Koordinacinės tarybos narys V. Cesleris pranešė, palikęs šalį. Tokie išvykimai leis Baltarusijos valdžiai tvirtinti, kad demonstrantų vadovai saugiai tupi užsienyje, palikdami eilinius protestuotojus likimo valiai.

Trečia, Lukašenka loš Vakarų intervencijos grėsmės korta. Esą tėvynė pavojuje, reikia duoti vieningą atkirtį šalies priešams.

Šios priemonės ilgainiui gali sumažinti protestuose dalyvaujančių skaičių, nors vakar įvyko bene didžiausios demonstracijos lyg šiol. Priemonės bus veiksmingos, tik jei valdžia nesmurtaus, nepuldinės žmonių. Juk neapsakomas policijos brutalumas sukėlė tą pasipiktinimo bangą, kuri paskatino baltarusių mases išeiti į gatves.

Nemanau, kad Lukašenka greit pasitrauks iš valdžios ar bus nuverstas. Tad Vakarai turės didinti spaudimą, bet subtiliai ir neiššaukiančiai, nesuteikiant Rusijai dingsties įsikišti. Tokia politika netenkins „teisuolių“, bet kol kas geresnės nematyti.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako