Uždaryti
2021-12-09 11:54:16
2021-09-09 00:00:00

Atnaujintus rašto darbų metodinius nurodymus galite rasti čia.

Kęstutis Girnius. Mėgėjų valanda Užsienio reikalų ministerijoje

Reikšmingų įvykių kupinoje savaitėje trys momentai verti ypatingesnio dėmesio. Pirma, G. Landsbergio užuominos, kad iš Europos Sąjungos (ES) ruošiamų sankcijų Baltarusijai sąrašo bandoma išbraukti jos valstybinę oro bendrovę „Belavia,“ ir, nors nežino, kuri šalis tai siūlo, jis neatmeta galimybės, jog tai gali būti Vokietija. Antra, Vyriausybės, nors ne prezidento, tvirtas įsitikinimas, kad nereikia kalbėtis su Baltarusijos vadovu Lukašenka, nes tai suteiks jam legitimumo ir gali privesti prie nereikalingų nuolaidų. Trečia, valdžios negebėjimas pastebėti, kad pasaulio žiniasklaida pradėjo daugiau dėmesio skirti nelegalių migrantų, ypač mažų vaikų, bėdoms, tad ir atitinkamai pakoreguoti savo veiksmus ir žodžius.

Landsbergio pastabos, ypač apie galimą Vokietijos vaidmenį, buvo nepateisinamos ir neatsakingos. Galima suprasti norą užtikrinti, jog Baltarusijai būtų sugriežtinamos sankcijos, iš dalies ir nuogąstavimus, kad kuri nors ES šalis sieks jas švelninti nepaisant bendro sutarimo jas įgyvendinti. Bet siekis mesti šešėlį ant Vokietijos eilinį kartą rodo politinės brandos ir išminties stoką. Net kalbėdamas su pažįstamais prie kavos puoduko ar vyno taurės, užsienio reikalų ministras neturėtų kartoti, taigi netiesiogiai pritarti nepagrįstiems gandams apie galimą svarbaus sąjungininko išdavystę. Viešumoje tokios užuominos yra anapus kritikos. Landsbergis yra ministras, o ne bejėgis Feisbuko komentatorius, jis gali nurodyti ministerijos darbuotojams patikrinti gandus, kontaktuoti su Vokietijos ambasada Vilniuje, mūsų ambasada Berlyne ar Vokietijos užsienio reikalų ministerija. Bet, užuot tylėjęs iki kol ištyrė padėtį, jis burbtelėjo, kad Vokietija gal ketina iškrėsti niekšybę.

Po kelių dienų jis turėjo pokalbį su Vokietijos kolega Heiko Maasu, kuris paneigė , kad Berlynas svarsto galimybę iš sankcijų sąrašo išbraukti bendrovę „Belavia“, ir užtikrino, kad krizė pasienyje su Baltarusija bus sprendžiama europiniu, o ne dvišaliu lygmeniu. Lieka nesuprantama, kodėl Landsbergis tučtuojau neskambino Maasui, bet ėmėsi skleisti nepatikrintus ir gana neįtikimus gandus. Jei Rusija būtų panašiai priekaištavusi Vokietijai, ji būtų buvusi kaltinama dezinformacijos skleidimu, mėginimu skaldyti ES vienybę.

Nežinau, kaip Vokietija reaguos į Landsbergio pastabas, kiek tai paveiks jos požiūrį į Lietuvą, kada išseks jos kantrybė. Lietuva ne vieną kartą atvirai priekaištauja Vokietijai dėl jos politikos. Lietuvos ministrai ne kartą yra davę suprasti, kad Berlynas linkęs atiduoti pirmenybę vamzdynams, o ne vertybėms, skirtingai negu Lietuva, kuri save nuosekliai pristato kaip doresnę už daugelį kitų ES šalių. Tokia savigyra rodo nepagarbą mūsų partneriams.

Landsbergio pastaba neramina ir dėl kitos priežasties. Ji primena, kad paranojinis užsienio politikos supratimas, skatinantis pasaulį sudvejinti ir daug kur įžvelgti tykančius pavojus, tebėra gajus kai kuriuose Lietuvos politikų sluoksniuose, kas sunkina galimybę adekvačiai nustatyti užsienio politikos gaires.

Vyriausybė tebėra itin neigiamai nusistačiusi prieš bet kokius pokalbius su Lukašenka. Pasak Landsbergio, nėra jokio reikalo kalbėtis su Baltarusijos diktatoriumi, kuris ims save laikyti Vakarų pripažįstamu lyderiu, esą derybos su juo „yra pats pavojingiausias dalykas.“ Panašiai galvoja premjerė I. Šimonytė ir iki praėjusios savaitės pradžios taip manė ir Nausėda.

Man ši pozicija visada buvo nesuprantama. Reikia kalbėtis, ypač su priešais. Per Šaltąjį karą JAV kalbėjosi su Sovietų sąjunga. Be kalbėjimo nežinia, kaip būtų pasibaigusi Kubos raketų krizė. Merkel jau 16 metų kalba su Vladimiru Putinu, bet jokių nuolaidų nedaro, labiausiai jos dėka buvo įvestos griežtos sankcijos po Krymo aneksijos. Taip, ji palaiko dujotiekio „Nordstream“ tiesimą, bet reikia prisiminti, kad jis yra gyvybiškai svarbus Vokietijos ūkiui. Kalbama su Kinijos prezidentu Xi Jinpingu, tai laikoma visiškai normaliu dalyku, nors Kinijoje iš viso nėra jokių rinkimų. Prieš kelerius metus Nausėda klausė, „kodėl mes leidžiame kitoms valstybėms spręsti apie Europos santykius su Rusija… Juk mes irgi ES dalis, tai jeigu gali kalbėti kiti, mes galime kalbėtis ir patys“. Deja, ši įžvalga netapo tikrove.

Nausėda pakeitė savo poziciją dėl pokalbių su Lukašenka. Ilgai juos smerkęs, pagaliau suprato, kad pokalbiai gali būti naudingi, panašiai svarbu yra kalbėti su lėktuvo grobikais, norint išsaugoti įkaitų gyvybes. Pasikeitusi nuomonė nebūtinai yra principingumo ar nuoseklumo stokos ženklas. Didysis britų ekonomistas John Maynard Keynes neva yra sakęs: „Kai keičiasi padėtis, aš keičiu savo nuomonę. O ką Jūs darote?“ A. Kubilius irgi mano, kad kartais reikia kalbėti su niekšais. „Gali traktuoti A. Lukašenką kaip teroristų, paėmusių įkaitus, vadeivą. Būna taip, kad atitinkamos saugumo tarnybos tokiems teroristų vadams skambina ir juos bando įtikinti pasiduoti ir nusileisti.“

Neaišku, kaip pokalbis su diktatoriumi jį legitimuoja. Man susidaro įspūdis, kad apie legitimavimą kalbama, kai nėra jokių rimtų argumentų, kuriais būtų galima paaiškinti nenorą su kuo nors susitikti ar kalbėtis. D. Trumpui buvo priekaištaujama, kad JAV prezidento susitikimai (jų būta du) su Kim Jong Unu suteiks legitimumo Šiaurės Korėjos valdžiai ir diktatoriui. Susitarti nepasisekė, o Šiaurės Korėja liko politiniu pariju be menkiausio kvapo to nuolat linksniuojamo „legitimumo“.

Valdžia pralaimėjo propagandos karą su Lukašenka, nepastebėjusi ar nenorėjusi pastebėti, kad kito pasaulio žiniasklaidos naratyvas. Dėmesys krypo nuo pranešimų apie tai, kaip Baltarusija manipuliuoja ir piktnaudžiauja nelegaliais migrantais, į reportažus apie mažamečių vaikų ir kitų pažeidžiamų asmenų, neįleidžiamų į Lietuvą ir Lenkiją, išmėginimus ir kančias. Mažiau buvo rašoma apie drąsiąją mažąją Lietuvą, nenusileidžiančią nuožmiam diktatoriui, daugiau apie bejausmę šalį, abejingą išsekusių vaikų likimui. Lukašenka gudriai manipuliavo žiniasklaida, leisdamas korespondentams pranešinėti iš savo pasienio, kol Lietuva griežčiau ribojo galimybę žurnalistams dirbti pasienio ruože, tuo sukuriant įspūdį, kad norima ką nors nuslėpti. Merkel suprato, kad kuriama neigiama „Tvirtovės Europa“ regimybė, tad ėmėsi žingsnių padėčiai ir įvaizdžiui keisti. Užuot sulaukusi mūsų vyriausybės padėkos, ji buvo apipilta kritika. Tiesa, praėjusį penktadienį Šimonytė susigaudė ir pareiškė, kad reikia „leisti žmonėms saugiai grįžti į kilmės valstybes ir leisti tarptautinėms organizacijoms suteikti reikiamą humanitarinę pagalbą.“ Gaila, kad ji anksčiau nepabrėžė humanitarinės paramos svarbos.

Lietuvos žiniasklaida nepaprastai daug dėmesio skyrė Landsbergio ir Nausėdos apsišaudymui spaudoje. Prezidentūra turėjo Vyriausybei pranešti, kad Merkel kalbėsis su Lukašenka, nors nežinau, kuriame lygmenyje. Nemanau, kad būtina, jog pats prezidentas praneštų premjerei, ir jis tikrai neįpareigotas tą žinią perduoti Užsienio reikalų ministrui. Prezidentas ir jo komanda turėjo atviriau ir aiškiau paaiškinti, kaip ir kada Vyriausybei buvo perduotos žinios apie Merkel planus. Antra vertus, Landsbergis save sureikšmina, tikėdamasis, kad jis turėjo būti tiesiogiai informuotas. Ir jis turi suprasti, kad jo viešas skundimasis, jog Nausėda deramai su juo nesielgia ir gal net netiesą sakė, tikrai Lietuvos nepuošia, atkreipiamas dėmesys į vadovų kovas rimtos krizės sąlygomis.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.