Uždaryti
2021-01-17 12:01:02
2021-01-15 00:00:00

Pavasario semestro tvakaraščius rasite čia

Kęstutis Girnius. Kaip reaguoti į naujus ir būsimus draudimus?

Smarkiai didėja tikimybė, kad vėl bus įvedamas karantino režimas. Į vadinamąją raudonąją zoną, kurioje gali būti įvestas lokalus karantinas, įtrauktos dar aštuonios Lietuvos savivaldybės, tarp jų – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestai. Šiuo metu šiose zonose gyvena daugiau negu pusė Lietuvos gyventojų.

Skirtingai nei pavasarį, Vyriausybė ir Vilniaus savivaldybė nenoriai skelbia naujus suvaržymus. Pagrindinė vangumo priežastis – rinkimai į Seimą. Valstiečiai, kurie didžiavosi veiksmingai įveikę COVID-19, dabar verčiami pripažinti, kad per anksti sau prisiskyrė laurus. Nemažą vaidmenį vaidina suprantamas noras antrą kartą nenutraukti ūkinės veiklos, juolab, kad nežinoma, kaip sektųsi ją atgaivinti. Panašiai elgiasi daugelis Europos sąjungos (ES) šalių, nors jų sergamumas gerokai didesnis negu Lietuvos.

Pavasarį Lietuvos gyventojai buvo drausmingi, pakluso valdžios nurodymams, nors sunkiau nustatyti, kodėl. Vieni laikėsi drausmės, siekdami išvengti užkrėtimo, antri iš solidarumo bendrapiliečiams ir rūpinimosi jų gerove, treti dėl to, kad išvengtų bausmės dėl potvarkių pažeidimų, ketvirti dėl įsitikinimo, kad reikia paklusti įstatymams. Būta ir kitų priežasčių, ir daugelį veikė ne viena, bet kelios, gal net visos išvardytos priežastys.

Lauktina, jog žmonės laikytųsi valdžios nurodymų. Antra vertus, tie nurodymai griežtai ribojo žmonių laisvę, gal net pažeidė Konstitucijos normas. Juk buvo draudžiama važiuoti į kitus miestus per Velykas, viešumoje burtis didesnėse nei 2-5 asmenų grupėse, mokyklos, barai, sporto centrai ir verslas turėjo nutraukti savo veikimą, žmonės privalėjo dėvėti kaukes.

Vyresnio nei 60 m. amžiaus ir kitiems „rizikos grupei“ priklausantiems žmonėms buvo rekomenduojama, beveik įsakinėjama, neišeiti iš savo butų. Šie savo apimtimi beprecedentiniai apribojimai buvo įvedami aplenkiant įprastas procedūras, Vyriausybei ignoruojant Seimą ir prezidentą. Lietuviai visa tai ramiai prarijo, kol kitose šalyse piliečiai rengė demonstracijas ir kreipėsi į teismus, reikalaudami, kad būtų gerbiamos jų konstitucinės teisės.

Protestų būta įvairių, tyrėjai juos suskirsto į tris pagrindines grupes. Pirmoji ir labiausiai paplitusi rūšis – tai protestai prieš asmens laisvių, taigi ir pilietinių teisių, ribojimus. Jie dažniausiai vyksta ūkiškai išsivysčiusiose šalyse, sulaukia plačios paramos. Į vieną protesto akciją Berlyne susirinko per 30 tūkst. žmonių. Protestuoja dešinieji radikalai ir skiepų skeptikai, taip pat verslininkai ir religingi žmonės. Kartais prasiveržia smurtas.

Antrąją protestuotojų grupę labiausiai jaudina karantino ir kitų apribojimų poveikis žmonių pragyvenimui.

Šitokie protestai dažniausiai vyksta besivystančiose šalyse, kur žmonės skurdžiai gyvena ir negali dirbti nuotoliniu būdu. Pasak jų, geriau mirti nuo COVID-19 negu nuo bado. Ūkiškai pažangesnėse šalyse panašius priekaištus reiškia mažmeninės prekybos, maitinimo įstaigų bei turistinio sektoriaus darbuotojai.

Paskutinę grupę labiausiai pykdo valdžios institucijų pasirinktos priemonės įvairiems apribojimams įgyvendinti. Valdžia esą perdėm griežtai, dažnai, savavališkai ir netinkamai taiko sveikatos apribojimus, kartais ir politiniais motyvais.

Antai liepos mėnesį Serbijoje dešimtys tūkstančių protestuotojų smerkė prezidento A. Vucičiaus nutarimą po ginčijamų rinkimų sugrąžinti ankstesnius apribojimus. Protestuotojų nuomone, kovos su virusu dingstimi jis mėgino numalšinti prieš jį nukreiptus protestus. Vucičius ilgainiui atšaukė savo paskelbtus judėjimo ribojimus.

Pradėjus įsibėgėti antrajai (kitur ir trečiajai) koronaviruso bangai, piliečiai labiau linkę nepaisyti valdžios nurodymų bei prieš juos protestuoti. Įgriso įvairūs suvaržymai, didėja noras sugrįžti į normalų gyvenimą, kai kurie, ypač jaunesni, žmonės net pasiryžę užsikrėsti, kad nereikėtų amžinai rūpintis dėl galimo susirgimo.

Lietuvos žmonės pavargo ne tik nuo nesibaigiančios pandemijos, bet ir nuo dabartinės valdžios, jos draudimų politikos bei arogancijos. Pavasarį A. Veryga mėgino nuslėpti viruso apimtį, negebėjo operatyviai įsigyti reagentų, respiratorių ir kitų apsaugos priemonių, neturėjo aiškios strategijos, kaip apsaugoti globos namus.

Vėliau paaiškėjo, kad viešieji pirkimai buvo neskaidrūs, gal ir korumpuoti. Kaip kitaip paaiškinti, kad bent tris kartus permokėta už greituosius testus, o Š. Narbutas galėjo sužerti 300 tūkst. eurų už kelių dienų ar savaitės darbą, tuo palaidodamas plačiai paplitusį įsitikinimą, kad visi nevyriausybinių organizacijų tarnautojai dirba iš geros valios.

Smukus pasitikėjimui valdžia didėja nepasitenkinimas valdžios nurodymais, juolab, kad daugelis jų, ypač draudimai, mažai ką bendro turi su pagrindine valstybės užduotimi – užtikrinti šalies ir jos piliečių saugumą ir gerovę. Valstybė nei griūtų, nei smarkiai nukentėtų, jei visi nepaisytų alkoholio pardavimo taisyklių arba draudimo rūkyti daugiabučių namų balkonuose. Valstybės pamatų nesudrebins pavienių piliečių nutarimai nuslėpti dalį savo pajamų, pirkti kontrabandines cigaretes, neprašyti kasos kvito iš kirpėjos ar santechniko.

Kol kas nebūta didesnių viešų protestų prieš naujausius apribojimus. Vilniaus naktinis aljansas svarsto galimybę kreiptis į teismus dėl šiandien įsigaliojančio nutarimo, reikalaujančio vidurnaktį nutraukti kavinių, barų, restoranų ir naktinių klubų veiklą bei registruoti lankytojus. Nežinau, ar aljansas kreipsis į teismus, bet tokia mintis rodo, kad savininkai pasimetę.

Pirma, jei kreipimasis būtų bergždžias, nes nesulauktų greito sprendimo iš gėdingai neoperatyvių Lietuvos teismų, pandemija, ko gero, greičiau išsiseks. Antra, kreipimasis yra trumparegiškas. Jei ribojimai barams ir naktiniams klubams būtų panaikinami, tuo sudarant sąlygas užkrėtimams įgyti pagreitį, valdžia būtų priversta įvesti karantiną. Tokiu atveju naktiniai klubai neužsidarytų vidurnaktį, jie būtų uždaryti visą parą.

Suprantamas noras priešintis nemaloniems valdžios draudimams. Jei ir žmogus manytų, kad neturi moralinės pareigos paklusti įstatymams, jis turėtų galvoti apie savo veiksmų pasekmes. Individas turi pilną teisę lankyti naktinius klubus, rizikuoti susirgti, ramia sąžine bendrauti su panašiai galvojančiais ir besielgiančiais. Bet nevalia tos rizikos primesti tiems, kurie siekia išvengti viruso.

Negalėtume priekaištauti klubų lankytojams, jei jie bendrautų tik su kitais klubų lankytojais. Bet jie nesiizoliuos, o eis į darbą, vaikštinės po miestą, bendraus su visokiausiais žmonėmis, sukeldami jiems pavojų. Toks elgesys nesąžiningas.

Nei mėnuo, nei du mėnesiai nėra amžinybė. Išgyvenome pavasario karantiną. Tai kodėl negalima mėnesį ar du susitaikyti su barų, naktinių bei sporto klubų uždarymu? Kodėl choristai bei šokėjai negali trumpam nutraukti savo grupinės veiklos? Jei mums rūpi mūsų kaimynai, o jie turėtų mums rūpėti, nepateisinama tęsti veiksmus, kurie ženkliai prisideda prie pandemijos plitimo. Reikia laikytis drausmės ne dėl to, kad valdžia to reikalauja, bet dėl pareigos nekenkti kaimynams.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.