Kęstutis Girnius. Jei kontrpuolimas žlugtų?

Ilgai laukto Ukrainos kontrpuolimo kol kas neženklina sėkmė. Praėjus beveik trims mėnesiams, nedaug pasistumėta į priekį. Bet praeitą pirmadienį Ukraina pranešė, kad jos kariai išvadavo pietrytinę Robotynės gyvenvietę ir bando veržtis tolyn į pietus.

Miesto išvadavimo svarba nėra vertinama vienareikšmiškai. Vieni komentatoriai tai laiko reikšmingu laimėjimu, nes pirmą kartą įveikta pirmoji Rusijos gynybos linija. Kiti žinovai primena, kad rusų tranšėjų ir tunelių sistema, prieštankiniai grioviai ir minų laukai dar nepalaužti, ir kad į mūšio lauką siunčiami sustiprinimai.

JAV ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Markas Milley, kuris nuosekliai pabrėžia, kad konfliktas bus ilgai ir sunkus, optimistiškai įvertino Ukrainos galimybes po Robotynės atkariavimo, nors nežinia, kiek savo pastabomis jis siekia atsverti JAV žiniasklaidos pranešimus, kad amerikiečių generolai gana kritiškai vertina Kijevo kontrpuolimo taktiką.

Buvęs JAV generolas ir CŽV direktorius Davidas Petraeus yra optimistiškai nusiteikęs, esą Rusija neturi didelių operatyvinių rezervų, tad net nedidelis prasiveržimas pro Rusijos gynybinius įtvirtinimus gali sukelti Rusijos pajėgų paniką ir suteikti Ukrainos puolimui reikšmingą pagreitį. Kiti specialistai nurodo, kad pastaruoju metu Ukrainos kariuomenė yra smarkiai nukraujavusi, nes puolančios pajėgos beveik neišvengiamai patiria daug nuostolių, ypač kai gynyba turi aiškų artilerijos pranašumą. Padėtis gal bus aiškesnė po kelių savaičių.

Užsienio šalių parama Ukrainai tebėra tvirta, tačiau pastaruoju metu išryškėjo trintys net su artimiausiais sąjungininkais. Lenkija ir dar keturios Rytų Europos šalys siekia, kad Europos sąjunga iki metų pabaigos pratęstų ukrainietiškų grūdų importo draudimą.

Jei Briuselis atsisakytų tai daryti, Lenkija įspėjusi, kad tuo atveju ji tai padarys vienašališkai. Atsakingi Lenkijos pareigūnai yra pareiškę, kad Varšuva teiks pirmenybę „Lenkijos ūkininkų interesams“, o Ukraina turėtų įvertinti Lenkijos jai suteiktą milžinišką paramą. Šie argumentai neįtikina Kijevo. Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba pareiškė, jog „mums neliks nieko kito, kaip tik įnirtingai ginti savo ir Ukrainos ūkininkų teises.“

Ir JAV ir ES kyla klausimų dėl tolesnės paramos Ukrainai, tiksliau tariant dėl jos apimties ir ginklų atrankos. Naujausia CNN surengta JAV gyventojų apklausa rodo, kad 55 % respondentų mano, kad Kongresas neturėtų suteikti papildomo finansavimo Ukrainai, o 45 %, kad Kongresas turėtų toliau teikti tokį finansavimą. Respublikonų partijos nariai priešinasi prezidento Bideno siūlomam biudžetui, įsitikinę, jog būtina radikaliai mažinti valdžios išlaidas. Jie sieks apkarpyti Ukrainai remti skirtas lėšas, bet nežinia kiek ir kiek jiems seksis.

ES išmokos irgi gali sumažėti dėl kelių priežasčių. Nuo kitų metų vėl įsigalios ES Stabilumo ir augimo pakto taisyklės, kurios riboja viešųjų finansų deficitą iki 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), tad šalys bus priverstos atsargiau skaičiuoti savo pinigus. Nemažiau svarbus veiksnys – smarkiai padidėjusios (daugiau negu tris kartus) palūkanų normos. Tad bus priešinamasi bet kokiam skolinimuisi. Be to, kaip ir JAV, taip ir Europos šalyse, pradedama abejoti (tiesa, labai tyliai), ar Ukraina iš vis gali laimėti šį karą, tad gal laikas pagalvoti apie kitas alternatyvas.

Absoliuti ukrainiečių dauguma mano, kad reikia tęsti karą tol, kol bus išlaisvinta visa Ukrainos teritorija, taip pat ir Krymas. Bet esama ženklų, kad smunka ukrainiečių entuziazmas. Ne tik mažėja savanorių skaičius, bet didėja skaičius norinčiųjų išvengti karinės prievolės, net pažeidžiant įstatymus. Prezidento Volodymyro Zelenskio nutarimas atleisti visų Ukrainos regioninių karinių verbavimo centrų vadovus rodo, kad vengimas tarnauti ir su juo susijęs kyšininkavimas pasiekęs tokį lygį, kad reikia griebtis radikaliausių priemonių. Zelenskis taip pat pažymėjo, kad „bent tūkstančiai žmonių“ pasinaudojo suklastotais sveikatos dokumentais, kad išvengtų šaukimo ir pabėgtų į užsienį.

Metami pirmieji iššūkiai vienai švenčiausių karvių, būtent, kad tik pati Ukraina nutars kada, jei išvis, ir kokiomis sąlygomis ji pradės derybas su Rusija. Didelį šurmulį sukėlė NATO generalinio sekretoriaus Jens Stoltenberg štabo vadovo S Jensseno pastaba kad Kijevas mainais į taiką ir NATO narystę turėtų atiduoti dalį teritorijos. Stoltenbergas atmetė šį siūlymą, nes esą Ukraina ir tik Ukraina gali nuspręsti, kada ji nutars derėtis ir koks susitarimas yra priimtinas.

Jensseno pasiūlymas buvo kritikuojamas, bet nesukėlė tokios protestų bangos, kaip pavasarinis ilgalaikio „Jabloko“ partijos vadovo Grigorijaus Javlinskio raginimas kiekvienam, „kuris nenori žudyti nekaltų žmonių ir nenori, kad tai būtų daroma jo vardu,“ primygtinai reikalautų, kad karo veiksmai būtų tučtuojau sustabdyti. Pasak kritikų (gynėjų beveik nebūta), Javlinskis iš esmės pažodžiui kartojo tą, ką sako Peskovas, Medvedevas, Lavrovas, ir kiti Putino klapčiukai. Vis dėlto Javlinskis tiksliai pastebėjo, kad kuo ilgiau tęsiasi karas, tuo daugiau žūsta ne tik kareivių, bet ir ukrainiečių vaikų.

Per anksti kalbėti apie taiką, kai Ukraina turi vilčių atkovoti daugiau savo teritorijos ir sustiprinti savo derybines pozicijas. Per anksti ir dėl to, kad paliaubos paliktų milijonus ukrainiečių po žiaurios Putino valdžios padu.

Aišku ir tai, kad Ukraina nebus galutinai įveikta. Rusija yra silpna, o Vakarai toliau tieks modernią ginkluotę. Neginčytina ir tai, kad Vakarai negali užtikrinti Ukrainos pergalės, nerizikuodami branduoliniu karu, ir kad kiekvieną karo dieną žus ukrainiečiai, jų teritorija bus toliau niokojama. Per Vietnamo karą vienas JAV karininkas teigė, kad siekdami išsaugoti kaimą, turėjome jį sunaikinti. Būtų baisu, kad tai iš dalies atsitiktų Ukrainai.

Ukrainos politikai, kaip ponas Kuleba, atmetė taikos derybų su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu idėją, sakydami, kad juo negalima pasitikėti, nurodydami J. Prigožino likimą. Bet, išskyrus ypatingus atvejus, karų, kaip Korėjos ir Vietnamo, baigtį lemia derybos, absoliuti vienos pusės pergalė yra nepasiekiamas idealas.

Deryboms dar ne laikas, bet reikia klausti, kas darytina, jei po metų fronto linija būtų beveik nepakitusi. Kariuomenės rengiasi įvairiems scenarijams, jų pavyzdžiu bent slapta turėtų sekti politikai. Neatsakinga nepradėti ruoštis deryboms, reikėtų bent mėginti įsivaizduotų jų eigą ir galimus paliaubų variantus.

Jensseno pastabos ir greitas jų pasmerkimas rodo, kad svarstoma kas darytina, jei aiškios pergalės nebus, ir kad Ukraina dar gali nutildyti tokias diskusijas. Bet be ženklesnių pergalių kovos lauke plis diskusijos ir mažės galimybės jas riboti.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.