2022-05-27 05:20:35
2022-03-21 22:00:00

Prenumeruok VU TSPMI naujienlaiškį būsimiems(-oms) studentams(-ėms) – čia!

2022-05-27 05:20:35
2022-05-18 21:00:00

Paskelbtas VU TSPMI magistro ir politikos mokslų bakalauro baigiamųjų darbų gynimo tvarkaraštis.  Jį galite rasti čia.

2022-05-27 05:20:35
2022-05-16 21:00:00

Paskelbti pavasario semestro egzaminų tvarkaraščiai. Juos rasite čia.

Kęstutis Girnius. Atsakomybė – tik individuali

Kęstutis Girnius. Atsakomybė – tik individuali

Lietuvių reakcija į Ukrainos ir jos gyventojų tragediją yra įspūdinga. Šimtai tūkstančių, gal net milijonas aukojo pinigų, rūbų, maisto ir kitų reikmenų, priėmė bėglius į savo butus ar juos jiems perleido. Nesnaudė ir valdžia, kuri ėmėsi ypatingų pastangų priglausti ukrainiečius, tenkinti jų poreikius ir norus bei sukurti sąlygas kuo oresniam gyvenimui. Apskritai pagirtinas didžiadvasiškumas.

Užuojauta aukoms neišvengiamai sukelia pyktį ir priešiškumą tiems, kurie atsakingi už jų kančias. Pyktis gali būti nukreiptas į pagrindinius nusikaltėlius, vadovaujančius asmenis, vyriausiuosius sprendimus priimančius asmenis. Bet yra akivaizdus polinkis gerokai plačiau mesti neapykantos tinklą. Per Antrąjį pasaulinį karą amerikiečiai laikė japonus nepilnaverčiais žmonėmis, karikatūrose priskirdavo jiems beždžionių bruožus, bene populiariausias iliustruotas savaitraštis „Life“ pirmame puslapyje išspausdino nuotrauką jaunos moters su japono kareivio kaukole. Ji rašo savo sužadėtiniui padėkos laišką už kaukolę.

Kai Prancūzija nepalaikė JAV invazijos į Iraką 2003 m., Atstovų Rūmų valgyklose skrudintų bulvių pavadinimas „French fries“ buvo pakeistas į „freedom fries“, protestuojant prieš tariamą Prancūzijos atsisakymą palaikyti savo sąjungininką JAV. Pozavimas su kaukole buvo makabriškas, bulvių perkrikštijimas kvailas, bet abu atvejai rodo tendenciją smerkti visą tautą ar valstybę už tikrus ar menamus nusikaltimus.

Prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrianą, pasipylė sponantiškas į Rusiją ir rusus nukreiptos kritikos, pykčio ir neapykantos srautas. Vienas krepšinio rungtynių pranešėjas vaikiškai demonstravo savo patriotizmą vadindamas rusus išgamomis. Kiti kėlė rimtesnių klausimų dėl gatvių pervadinimo ar Raudonosios armijos kariams pagerbti skirtų statulų ir paminklų pašalinimo.

Jau seniai rašiau, kad save gerbianti tauta neturėtų rodyti tokio palankumo savo okupantui, išskyrus paminklus kapinėse. G. Landsbergio siūlymas sovietų kariams skirtus paminklus uždengti Ukrainos vėliavomis yra grynai populistinis, juk antrojo pasaulinio karo kapinėse palaidoti raudonarmiečiai, tarp kurių ir ukrainiečių, nėra dabartiniai agresoriai. Vertas dėmesio jo siūlymas šalia paminklų pasodinti saulėgrąžų, kurios yra tapusios ukrainiečių pasipriešinimo simboliu prieš Rusijos agresiją.

Seimo pirmininkę V. Čmilytę-Nielsen laikau nuosaikiausia ir protingiausia iš atsakingiausių Lietuvos politikų, paprastai vengiančia populizmo bei demagogijos. Tad nustebino jos interviu Žinių radijuje, per kurį teigė, kad Rusija turės būti „izoliuojama įvairiuose formatuose. Ne tik politiškai, ne tik diplomatiškai, ne tik ekonomiškai, bet ir kultūros, sporto, kitose srityse…

Tiesiog su tos šalies atstovais sėdėti prie bendro stalo, matyt, ilgus metus negalima bus.“ Suprantu, kad reikia izoliuoti Putiną ir jo svitą, atsakingus valstybės veikėjus, Novorosijos aneksijos rėmėjus. Bet visus sportininkus, menininkus, mokslininkus? Į tarptautines konferencijas neįsileisti gydytojų onkologų, net jei jie nori pristatyti naujus išradimus arba sužinoti apie naujus vaistus ar gydymo procedūras? Prileidžiu, kad dar leistina gydyti eilinius Rusijos piliečius, juolab, kad apie penktadalis jų nėra rusai.

Susidaro įspūdis, kad raginama rusams taikyti kolektyvinę atsakomybę, ar jiems priskirti kolektyvinę kaltė už Ukrainos invaziją, nors atsakomybė ir kaltė su mažomis išimtimis esama individuali ir sietina tik su konkrečiais kiekvieno asmens veiksmais. Jei grupė įvykdo nusikaltimą, galima laikyti ją atsakinga už visų savo narių neleistinų veiksmų sumą. Bet kiekvienas grupės narys yra atsakingas tik už savo laisva valia įgyvendintus veiksmus. Grupės nariai, neprisidėję prie nusižengimo, nėra atsakingi už savo kolegų ar draugų veiksmus. Kolektyvinė atsakomybė, kaip vadinamasis Sippenhaft, kai sulaikomi ir baudžiami kiti šeimos nariai už vieno nario nusižengimus, yra naciams ir sovietams būdingo barbarizmo skiriamasis bruožas, kuris turėtų būti atgrasus demokratiškoms šalims.

Čmilytė–Nielsen lyg duoda suprasti, kad Rusijos piliečiai pelnė izoliavimo bausmę dėl didžiulio palaikymo tokiems veiksmams kaip žudynės Bučoje. Bet Putinas jų neatsiklausė, kai pradėjo invaziją. Jei rusai palaiko savo šalį, kaip karų pradžioje daro beveik visų šalių piliečių dauguma, tai dar nereiškia, kad jie pritaria žudymams Bučoje, apie kuriuos valdžia nepraneša ar pristato visiškai iškreiptai. Ar gali palaikyti tai, apie ką nieko ar beveik nieko nežinai? Nevalia užmiršti, kad kovo pradžioje Rusijos parlamentas priėmė įstatymą, numatantį iki 15 metų kalėjimo už tyčinių „netikrų“ žinių apie kariuomenę skleidimą. Manau, kad žmones tai prisimena, kai jų klausiama ar jie pritaria „specialiai karinei operacijai“ ar jų valdžiai.

Prisiminkime lietuvių visuomenės laikyseną sovietmetį. Kiek protestavo prieš Prahos pavasario nuslopinimą arba invaziją Afganistane, kiek reiškė pasipiktinimą dėl disidentų ar tikinčiųjų persekiojimų ir įkalinimų, ir kiek būtų pritarę kai kurių vakariečių argumentams, kad visi tarybiniai piliečiai yra atsakingi už savo valdžios šunybes? Buvimas eiliniu autoritarinės šalies piliečiu nėra deramas pagrindas būti laikomam izoliacijos vertu individu.

Atsakomybė už pagrindinius politinius sprendimus nusileidžia nuo viršaus, bet sustoja gerokai anksčiau negu jį pasiekia pačią apačią, būtent paprastus piliečius ypač autoritarinėje valstybėje.

Atsakomybė už karo nusikaltimus, ar tai būtų tyčinis civilio nužudymas ar ligoninės bombardavimas tenka nusikaltimų vykdytojams ir kyla į viršų įsakymą davusiems karininkams, naikinimo strategiją suplanavusiems generolams, gal generaliniam štabui, politinei šalies vadovybei. Bet atsakomybę už pulko A ir jos karių žudymus negalima primesti pulko B kariams, jei jie nedalyvavo. Ir tikrai ne sportininkei Kaliningrade ar šachmatininkui Petrapilyje. Abiem atvejais, kai atsakomybė leidžiasi nuo viršaus iki apačios ar kyla nuo apačios iki viršaus, tik labai mažas procentas gyventojų, gerokai mažiau negu vienas procentas gyventojų paveikti.

Prasidėjus karui, pasipylė aibė teorijų ir pasakojimų apie nekintantį arba vos kintantį rusų charakterį, kad dabartinis rusas beveik tas pats, kurios kovojo caro kariuomenėse, prievartavo vokietes antrojo pasaulinio karo pabaigoje, lyg jo genetiniame kode užprogramuotas vos suvaldomas pomėgis smurtui ir kitoms blogybėms, kuris išlieka per visus visuomenės pokyčius, net kai baudžiauninkai tampa valstiečiais, pavaldiniai piliečiais.

Man gėda, kad šitoks obskurantizmas nėra svetimas Lietuvos grietinėlei. Žmogus atsakingas tik už laisvai pasirinktus veiksmus, tad jei rusai gentiškai užprogramuoti būti „blogiečiais“, negalime jų kaltinti, kad jie daro tai, ko jie negali nedaryti.

Gerbiu Seimo pirmininkę, bet šiuo metu ji, kaip ir kiti vadovaujantys politikai, turi kalbėti itin atsargiai, kad neskatintų neapykantos ar priešiškumo tiems, kurie nėra to pelnę. Gali 9 kartus iš 10 protingai kalbėti, bet daugelis labiau prisimins nusišnekėjimą, manys, kad jis labiausiai išreiškia kalbėtojo giliausius įsitikinimus.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.