Kai 27 kalviai skirtingus ginklus kala

Vis dažniau iškyla klausimas, ar Europa yra pasiruošusi apsiginti? O jeigu nuo mūsų nusisuks JAV? Europos gynybos ir saugumo sistema patyrė didžiulį šoką, galima sakyti net tektoninį lūžį, kuomet 2022 metais Rusija pradėjo plataus masto invaziją prieš Ukrainą. Europos Sąjungai kyla iššūkių siekiant aprūpinti Ukrainą įvairia karine technika, ginklais ar amunicija. Europa yra nepasirengusi patenkinti šalių ginkluotės poreikių. Per keletą dešimtmečių gamybos pajėgumai buvo sumažinti, o įmonės, gaminančios karinę įrangą, persiorientavo į didelės vertės ginklų sistemų gamybą.

Taip pat, labai svarbu atkreipti dėmesį į besikeičiančią Jungtinių Amerikos Valstijų užsienio politiką, kur dažnai pasigirsta grasinimai, jog Europa yra pati atsakinga už savo gynybą. Atsiradus dvejonėms dėl JAV užsienio politikos krypties pasikeitimo Europos atžvilgiu bei kylant grėsmėms iš rytų, Europos Sąjungos lyderiai pamatė būtinybę stiprinti savo gynybos pramonės pajėgumus. Taip pat, „Eurobarometro“ vykdytos apklausos duomenys rodo, jog 69 procentai europiečių tvirtina, kad ES turi stiprinti savo gynybos gamybinius pajėgumus, norint sėkmingai užsitikrinti savo saugumą. Daugelį metų vystyta nekoordinuota ginkluotės pramonė yra labai fragmentuota, Europos Sąjunga norėdama užsitikrinti saugumą turi ją suvienyti. Tačiau ar Europa yra pajėgi tą padaryti?

Šiuo metu Europos gynybos pramonė yra susiskaldžiusi ir nepajėgi gaminti gynybos sistemų tokiu pajėgumu, kad būtų užtikrintas valstybių poreikis. Visų pirma, dauguma ES valstybių gynybos pramonę vysto nacionaliniu lygmeniu, kas lemia įrangos standartizavimo problemą. Žvelgiant į 2024 metų Europos gynybos rinkos fragmentaciją, pastebima, jog Europoje yra 19 kovinių tankų tipų, kuomet JAV yra tik vienas. Panaši situacija ir su pėstininkų kovos mašinomis, Europoje 23 tipai, o JAV – trys.

Ypač ši problema išryškėjo prasidėjus karui Ukrainoje, kuomet Europos valstybės suteikė dešimt skirtingų tipų 155 mm haubicų, kurioms naudojami skirtingi šaudmenys. Tai ukrainiečiams sukėlė logistinių ir techninių sunkumų karo lauke. Šis karinės technikos nesuderinamumas, tai yra, skirtingos sistemos, platformos ar šaudmenys, stipriai komplikuoja techninį aptarnavimą bei bendrus karinius veiksmus.

Taip pat svarbu aptarti, jog atsiradus dideliam ginklų poreikiui bei norint išplėsti gynybos pramonės pajėgumus, Europos šalys veikdamos atskirai susidurtų su tiekimo grandinių iššūkiais. ES gynybos technikos rinkoje atsirastų konkurenciją viduje, tarp sąjungininkų, ir dar labiau apsunkintų įvairių ginklų gamybą. Europos Sąjungoje bendri moksliniai tyrimai gynybos srityje sudarė tik 6 proc. išleidžiamų lėšų tyrimams. Šie duomenys rodo, jog valstybės beveik nebendradarbiauja moksliniuose tyrimuose susijusiuose su gynyba. Taigi, kiekviena valstybė modernizuodama, gamindama ginklus atskirai patiria didesnes išlaidas, pasigamina mažiau ginkluotės. Taip pat labai svarbu, kad vykdant gamybą nacionaliniu lygmeniu, nenusistačius bendrų standartų bei neatliekant bendrų tyrimų didėja fragmentacija tarp ES valstybių.

Kai kurie Europos gynybos ekspertai teigia, jog Europa negali bendradarbiauti. Jie mano, jog bendradarbiavimas gynybos pramonės srityje dažniausiai yra labai apsunkintas ir ribotas. Kadangi gynybos pramonėje informacija yra labai jautri, reikalauja žinių aukštųjų technologijų srityje, tad gynybos pramonės įmonės turėtų dalytis išmanymu, gebėjimais bei visa kita intelektine nuosavybe. Žinoma, valstybės siekia išsaugoti gynybos pramonės autonomiją. Dauguma Europos Sąjungos šalių nenori įtraukti gynybos pramonės į aukštosios politikos sritį, nes tai yra laikoma nacionaliniu interesu bei pagrindine valstybės galia. Taip pat, bendradarbiavimas tarp skirtingų valstybių kelia sunkumų dėl įvairių biurokratinių įsipareigojimų, neefektyvaus darbo pasidalijimo ar skirtingų techninių specifikacijų. Ekspertų kritika yra pagrįsta, tai itin svarbi sritis susijusi su kiekvienos valstybės nacionaliniu saugumu. Valstybės turi išlaikyti gynybos pramonės autonomiją, bet tai neturėtų kliudyti susitarti ir laikytis bendrų nustatytų standartų ar atlikti bendrus tyrimus, kurie leistų gaminti modernesnę ginkluotę. Kylant jau anksčiau aptartoms grėsmėms svarbu, pakeisti požiūrį. Didelė gynybos technikos fragmentacija, didina ne tik išlaidas, bet ir kelia pavojų, jog esant realiai karinei grėsmei europiečiams bus sunku derinti savo karinius veiksmus bei efektyviai priešintis, tad bendradarbiavimas yra stiprybė, didinant atsparumą įvairioms grėsmėms.

Europos gynybos pramonės sėkmei trukdo koordinacijos stoka. Europos Sąjunga turėtų priimti sprendimus dėl bendrų standartų sukūrimo ginklų gamybai Europoje. Itin svarbus valstybių bendradarbiavimas, kurį turėtų skatinti ES. Vienas iš bendradarbiavimo pavyzdžių gynybos pramonės srityje buvo 4 Europos valstybių sukurtas kovos lėktuvas „Eurofighter Typhoon“. Šis projektas leido vystyti politinius bei pramoninius santykius tarp valstybių, kaip patys gamintojai nurodo, tai „tikrasis Europinis bendradarbiavimas“. Svarbu, jog būtų skatinamas bendradarbiavimas atliekant mokslinius tyrimus, siekiant technologinės pažangos. Europos Sąjunga turėtų didinti investicijas į gynybos pramonę bei didinti užsakymus iš jos.

Taigi, remiantis Europos persiginklavimo planu, gynybos pramonė yra vienas iš pagrindinių ramsčių užsitikrinant stabilumą ir saugumą. Europos Sąjunga turi kovoti ne tik su išorės priešais, tačiau ir su viduje dominuojančiu gynybos pramonės susiskaldymu, todėl siekdama užsitikrinti saugumą ji turi elgtis kaip Sąjunga. Atrodo, jog valia kurti bei investuoti į šias sritis jau atsiranda tik įdomu, ar tai neliks tik užrašas įvairiuose susitarimuose ir dokumentuose.

Teksto autorius: Tomas Perkumas VU TSPMI Politikos mokslų bakalauro programos trečio kurso studentas, darbas parengtas kurso “Šiuolaikiniai ES iššūkiai” metu