Europos strateginė autonomija: kantiška taika ar hobsiška konkurencija?

„Mes tikrai galime pasirodyti geriau. Atėjo laikas mums prisiimti atsakomybę už Europos gynybą.“ Šiuos žodžius yra pasakęs dabartinis Europos Sąjungos (ES) gynybos komisaras, Andrius Kubilius. Iš šių žodžių galime įžvelgti naują etapą ES laikysenoje gynybos klausimu, kurį paskatino JAV užsienio politikos pokyčiai bei Rusijos ir Kinijos veiksmai. Šios ES tendencijos žada naują pradžią ir pokyčius Europos strateginės autonomijos kontekste – nuo augančių gynybos išlaidų iki kalbų apie technologinę ir energetinę nepriklausomybę.

Atsižvelgus į šiuos faktus, iškyla esminis klausimas: ar ES kuria naują geopolitinės galios modelį, ar tiesiog vėl įsitraukia į senąjį jėgų pusiausvyros politikos ciklą?

Tai ne tik strateginis klausimas – tai ir filosofinis klausimas, po kuriuo slypi Europos identitetas su savo vertybėmis. Norėdami atsakyti į šį klausimą, turime žvelgti ne tik į Briuselį ar Berlyną, bet ir į žmones, kurie formavo europietišką politinę mintį, plėtodami taikos ir galios konceptus.

ES jau seniai save pateikia kaip kantišką projektą. Savo 1795 m. esė „Amžinoji taika“ (Zum ewigen Frieden) Immanuelis Kantas įsivaizdavo respublikų federaciją, kurioje vyrauja teisė ir tarpusavio pagarba, kur diplomatija pakeičia karą, o nuolatinės kariuomenės ilgainiui išnyksta. Pokario Europos integracija – per tokius projektus kaip Europos anglių ir plieno bendrija, o vėliau pati ES – bandė įkūnyti šią svajonę, atsisakydama konkurencijos ir ją pakeisdama bendradarbiavimu bei teisinio priklausomumo principu.

Tačiau šiandienos Europa ir likęs pasaulis vis labiau panašėja į hobsiškąjį. Savo 1651 m. veikale „Leviatanas“. Thomas Hobbsas aprašė pasaulį be aukščiausios valdžios, kaip nuolatinės baimės ir nesaugumo būseną – „visų karą prieš visus“. Ši pasaulėžiūra vėl iškyla dabartinėje daugiapolėje sistemoje. Karo ekonomika varoma Rusija, vis labiau užtikrinta Kinija ir vis labiau sandoriais grindžiama JAV politika privertė ES permąstyti savo saugumo priklausomybę. 2022 m. Rusijos agresija prieš Ukrainą aiškiai parodė ES pažeidžiamumą ir per didelę priklausomybę nuo JAV karinės galios.

Europos atsakas – siekis tapti strategiškai savarankiška. Ši idėja įgavo postūmį Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono iniciatyva. Tuo pačiu reikšmingą posūkį pažymėjo Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo kalba apie Zeitenwende, kai jis paskelbė apie 100 mlrd. eurų investiciją į kariuomenę. Tačiau šis posūkis kelia provokuojantį klausimą: ar ES atsisako savo kantiškos sielos ir pasirenka hobsiškąjį realizmą?

Iš tiesų, Hobbso logika yra daugelio strateginių mąstymų pagrindas. Anarchinėje tarptautinėje sistemoje valstybės turi užsitikrinti savo išlikimą. Pasitikėjimas yra trapus, o galia – būtina. Kadangi JAV vis labiau atsitraukia į vidinius rūpesčius, Europa neturi kito pasirinkimo, kaip tik kurti stabilius karinius pajėgumus. Tačiau jeigu Europos ginklavimąsi vertinsime tik per hobsišką prizmę, rizikuojame ištrinti jos etines ir humaniškąsias ambicijas.

Galbūt geresnis pavyzdys  šiuo atveju yra Hegelis, kuris istoriją suprato kaip dialektinį   procesą – pažangą per konfliktus, prieštaravimus ir sintezę. Pagal šią logiką, Europos strateginis savarankiškumas nėra idealizmo, grįsto taikos ir teisės viršenybe atsisakymas, o jo transformacija dėl naujų sąlygų. Etinė galia čia tampa ne priešingybe jėgai, o jos aukštesne forma.

Šiandien ES eksperimentuoja su šia sinteze. Didindama gynybos pajėgumus, ji išlieka įsipareigojusi tarptautinei teisei ir žmogaus teisių gynimui. Strateginis savarankiškumas nebūtinai reiškia ginklavimąsi – jis gali reikšti atsakomybę: gebėjimą veikti savarankiškai. Kaip yra sakęs ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai Josep Borrell: „Europa turi išmokti galios kalbą, bet tai nereiškia, kad kalbėsime taip, kaip kiti“.

Ukraina parodė, kad taiką reikia ginti, o ne tik deklaruoti. Strateginis savarankiškumas turi būti ne tik strateginis – jis turi būti etinis. Jis turi leisti Europai ne tik išgyventi, bet ir vadovauti, siūlant kitokią galios viziją: ne dominavimu, o taisyklėmis, vertybėmis ir bendradarbiavimu grįstą.

Šiuo požiūriu ES siekis tapti savarankiška gali būti suvokiamas ne kaip kantinės taikos atsisakymas, bet kaip būtina jos raida. Galia yra rizikingas įrankis siekiant tikslų. Ar  Europa išmoks juo naudotis, nepatekusi į jo vergiją?

Teksto autorius: Mantas Židonis, VU TSPMI Politikos mokslų bakalauro programos trečio kurso studentas, darbas parengtas kurso “Šiuolaikiniai ES iššūkiai” metu