Uždaryti
2020-09-18 14:33:56
2020-08-31 00:00:00
VU TSPMI biblioteka dirba įprastu laiku: 10:00 – 18:00 val.
Lankytojai privalo laikytis visų saugumo rekomendacijų: dėvėti veido kaukes, dezinfekuoti rankas bei išlaikyti saugų atstumą nuo kitų.
2020-09-18 14:33:56
2020-09-02 00:00:00

Visą svarbiausią informaciją apie studijas ir tvarkaraščius rasite COVID 19 polapyje magistrams ir polapyje bakalaurams.

Deividas Šlekys: žmonija niekad nepasirengia pandemijoms ir nepasimoko iš klaidų

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas, politologas Deividas Šlekys LRT RADIJUI sako, kad visuomenė visais laikais nebuvo pasiruošusi pandemijoms, esą visada galvojama, jog toks metas ateis negreitai.

Be viso to, pašnekovas priduria, kad pandemija – vienas iš gamtos būdų kontroliuoti populiaciją, todėl nei tobulėjančios technologijos, nei nuolat vystoma medicina tam pasipriešinti negali.

Pone Šleky, jau dabar spėliojama, kaip pandemija pakeis visuomenę: ar ji tarps uždaresnė, ar priešiškesnė. Ar jau yra kokių nors mokslininkų įžvalgų apie tai?

Atsakymų reikia dairytis istorijoje, tačiau istorija džiuginančių įžvalgų neteikia. Istoriškai žmonės, reaguodami į pandemijas, atsigręždavo į save ir į religines grupes, nes manydavo, kad jos atnešė užkratą. Jau dabar pastebimas Jungtinių Valstijų požiūris, kai manoma, kad azijietiškos kilmės žmonės atnešė užkratą į Ameriką. Bijau, kad tos tendencijos gali kartotis.

Kita vertus, yra labai įdomus fenomenas užfiksuotas istoriškai, kai per tokius įvykius žmonės tampa labiau religingi ir atsigręžia į Dievą. Ateinančių metų eigoje pamatysime, ar religingumas ims augti.

Kitas neraminantis pokytis yra ekonomika. Kai kas sako, kad tokios pandemijos yra mažesnis smūgis, negu, tarkime, griūvantys bankai, karai, kai siuniokojama infrastruktūra. Ar sutiktumėte, kad ekonomikai atsigauti bus lengviau?

Nesu ekonomistas, bet, žiūrėdamas į istoriją, galėčiau pasakyti, kad pandemijos priversdavo apsvarstyti, kaip yra kuriama ekonomika. Dėl pandemijų įtakos visada yra mažesnė darbo jėga: žmonės miršta, serga, todėl valstybė ir verslas turi ieškoti būdų, kaip tai kompensuoti.

Visi pasaulyje išgyvename ekonominį eksperimentą: dirbame iš namų, pereiname prie technologijų ir tai dar labiau skatina robotizaciją. Jeigu pandemija užtruks, ekonomikoje atsiras inovacijų, tačiau mes dirbsime kitaip.

Toliau pakalbėjime apie įtaką pasaulio santvarkai. Ar Jūs sutinkate, kad tokie stabilumui turintys įrankiai, kaip, pavyzdžiui, dabartinis Kinijos vaidmuo Europoje, gali pakeisti svarstyklių pusiausvyrą?

Grėsmių ir rizikų yra. Nors Kinija yra šį virusą sukėlusi šalis, ji save reklamuoja kaip gelbėtoją. Tuo metu JAV stokoja globalios lyderystės ir mažiau jos rodo. Kita vertus, kadangi viskas vyksta greitai, yra daug informacinio triukšmo, o realiai vykstanti partnerystė nėra pastebima.

Žiniasklaidoje atsiranda daug publikacijų, kai Kinijos ir Rusijos pagalba nušviečiama labiau nei Europos Sąjungos ar JAV parama kitoms valstybėms, kuri vyksta kasdien. Kai baigsis krizė ir bus suvestos sąskaitos, manau, kad tas prognozuojamas geopolitinis pokytis bus mažesnis, nes visgi pasimatys, kad partnerystė suveikė, bet nesulaukė tinkamo viešo dėmesio. Šiuo metu Amerika ir Kinija konkuruoja, bet Kinija niekaip negalės visko nuplauti, nes liga prasidėjo būtent pastarojoje valstybėje.

Ar gali būti, kad toks natūralios kilmės priešas kaip virusas pasitarnauja Čarlzo Darvino natūralios atrankos teorijai ir atsijoja tai, kas yra tikrieji lyderiai, o kas ne?

Su darvinizmu nenorėčiau taip skubėti lyginti, bet, iš kitos pusės, pandemijos istoriškai buvo vienas iš būdų, kaip gamta kontroliavo populiacijų dydį. Nepaisant technologijų ir medicinos pažangos, mes negalime susidoroti su nauja pandemija. Istoriškai jos buvo ir toliau bus, nes jos kontroliuoja populiacijų dydį ir šito nepanaikinsi.

Ar galite pasakyti, kaip visuomenė po tokių iššūkių žiūri į meną ir kultūrą?

Istoriškai norėčiau nukeliauti į Viduramžius, kai buvo maras ir buvo Renesanso pradžia. Literatūroje ir mene, kur viskas eina į politiką, tokios situacijos žmogų tarsi išlaisvina: jeigu likau gyvas, reiškia, kad Dievas man leido – žmonės nebebijo eksperimentuoti. Jie mažiau bijo valdžios: premjerai, kaip ir paprasti žmonės, gali užsikrėsti – visi šiuo požiūriu tampa lygūs. Taigi, pandemijos keičia žmonių požiūrį į meną.

Koks yra mūsų požiūris į buvusias pandemijas ir tai, ką jau nugalėjome?

Labai paradoksalu, bet mes tarsi žinome, kokios bėdos buvo, ir ko iš jų išmokome, bet ir kartu užmirštame. Praeityje pandemijų būta visai neseniai, bet visuomenė tam visada nebuvo iki galo pasiruošusi: neparuoštos tarnybos, neatidėti resursai, nesutvarkytos įstatyminės bazės ir pan.

Mes tarsi pandemijų bijome, bet iki galo nepasiruošiama, nes politikai mąsto: „Gal bus ne prie manęs“. Mes tarsi iš istorijos žinome, kad pandemijos gali paveikti, kirsti per ekonominius ir kultūrinius dalykus. Kadangi galvojame, kad tai bus toli, mes tam nepasiruošiame.

Jūs sakote, kad žmonija dažnai nepasimoko iš klaidų, neturi pasirengimo pandemijoms. Ar istoriškai matyti, kad po tokių sukrėtimų valdžios atstovai ima stengtis atsakingiau?

Ir taip, ir ne. Galbūt labiau ne. Ir istoriškai, ir šiandien būdavo tas pats, kad, nepaisant pandemijos grėsmės, gyvenimas nesustodavo. Egzistuoja buvusios geopolinės įtampos, ekonomika turi veikti, žiniasklaida, universitetai. Vadinasi, kol sprendžiamos problemos, kiti iššūkiai nėra sprendžiami ir jie kaupiasi. Jie būna užgožti sveikatos tema. Deja, labai dažnai po pandemijų karų istoriškai nesumažėdavo, žmonės, žmonės grįždavo prie senų įpročių ir toliau kariaudavo.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.