Pasiklydome šalies gynybos politikoje. Tokią išvadą norisi daryti įvertinus pastarųjų mėnesių ir savaičių diskusijas apie mūsų pasirengimą gintis. Iš karto noriu pasakyti, jog turiu tvirtą nuomonę, kad niekas niekur nepasiklydo. Turime motyvuotą, profesionalią kariuomenę bei aktyvią pilietinę visuomenę, todėl neturiu jokių abejonių dėl mūsų ryžto ir motyvacijos gintis.
Tačiau informacinio lauko kuriamas pasimetimo ir paklydimo įspūdis kelia nerimą. Ypač suvokiant, kad šiais laikais labai dažnai svarbiau kaip atrodai, o ne koks esi iš tiesų. Stebino perdėta ir užsitęsusi reakcija / fiksacija ties JAV atsargos generolo B. Hodgeso išsakyta konstruktyvia kritika dėl mūsų politinių sprendimų ir jų įgyvendinimo greičio. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad įtakingų žiniasklaidos priemonių eteryje skamba klausimai: ar esame pasiruošę apsiginti, ar suprantame, kokios gynybos reikia? Viena yra domėtis gynybos politikos eiga, visai kas kita pradėti kurti / kelti abejonę, kad nieko nenuveikėm.
Nemažai sumaišties paskutiniu metu įneša diskusijos apie brigadas ir divizijas. Net ir tie, kurie domisi gynybos politika, baigia pasiklysti visose iniciatyvose ir kalbose, o ką jau bekalbėti apie eilinį pilietį. Iš pradžių kalbos apie vokiečių brigadą, tada žinutės apie mūsų planus kurti savo diviziją. Po to sekė generolo B. Hodgeso mintys apie mūsų rezervą ir neišnaudotą potencialą. Galiausiai politikai susiginčijo, ką pernai pasižadėjo partijų susitarime dėl gynybos politikos. Ten kalbama apie sąjungininkų diviziją, o dabar NATO viršūnių susitikime sieksime, kad Aljansas dislokuotų pas mus brigados dydžio vienetą.
Taigi, brigados, divizijos. Kažkoks informacinis triukšmas, kuris tikrai baigia užgožti, ką tiksliai darome stiprindami savo šalies gynybą, kokius namų darbus dar turime padaryti ir kokios paramos reikia iš sąjungininkų.
Stebėdamas visas šias politines batalijas, nori nenori susimąstai, kad diskusijoje nuklydome į kažkokius klystkelius ir akligatvius. Pirmiausia, gynybos politika tapo kažkokio politinio turgaus objektu. Vieni aiškinasi partinius reikalus, kiti koalicijos, treti tarpinstitucinius ir galiausiai santykius tarp sąjungininkų. Visa tai gynybos politiką pavertė kažkokia ambicijų ir politinės tuštybės įkaite, kur jau kartais atrodo, kad nacionalinis saugumas lieka antrame plane. Kad ir tie patys ginčai dėl karinių vienetų. Tikrai darosi sunku suprasti, kas dėl ko ginčijasi ir kodėl.
Būtų galima rimtai užklausti, kodėl pasirinkome būtent tokią gynybos stiprumo „metriką“. Brigados, divizijos, beliko dar apie korpusus pradėti kalbėti. Puiku, jei sugebėsime turėti savo diviziją. Dar puikiau, jei ją parems solidus šalyje dislokuotų sąjungininkų karių kontingentas. Tačiau būtina pabrėžti, jog ne divizijos ar brigados apsaugos mus. Tai tik įrankiai, priemonės šalies saugumui ir nepriklausomybei užtikrinti. Būtent šis momentas labiausiai ir kelia nerimą.
Stebint visas šias diskusijas ir ginčus atrodo, jog sukurti diviziją, dislokuoti brigadą tapo tikslu savaime. Kuriamas įspūdis, kad kai tik gausime vokiečių brigadą iškart visos karinio saugumo dilemos išsispręs. Karybą tyrinėjantys Vakarų akademikai dažnai pastebi politikų ir kariškių įprotį painioti tikslus su priemonėmis, strategiją su taktika. Nekartokime sąjungininkų klaidų. Nepameskime kelio, t. y. šalies nepriklausomybės išsaugojimo dėl takelio besiginčydami dėl brigadų ir divizijų, nes tada nebesugebėsime matyti visumos.
Dar vienas šios fiksacijos ties konkrečiais kariniais vienetais trūkumas yra tas, kad iš tiesų tokiu matavimu nieko nepasakoma. Pirmiausia, politikai net normaliai nesugeba paaiškinti, apie kokį karių skaičių eina kalba. Egzistuoja įvairūs tokių vienetų dydžių standartai, tačiau brigada yra bent jau 3 tūkst. karių, o divizija – bent 10 tūkst. Antra, pats vieneto dydis nieko nepasako, jeigu neaišku, kokia jo komplektacija. Jei jau norime kalbėti apie tokio taktinio pobūdžio dalykus, geriau kalbėkime, kokius pajėgumus turime, planuojame, kokius sąjungininkai suteikia, dislokuoja pas mus.
Sutinku su tais, kurie sako, kad bet kuriuo atveju mums svarbu turėti kažkokią matavimo sistemą, kuri leistų stebėti, raginti ar kritikuoti sąjungininkus dėl to, kaip pildomi jų pažadai. Tačiau jei jau norime apie tokius dalykus kalbėti, geriau kalbėti apie pajėgumų, o ne karinių vienetų skaičius. Beje, kalbėjimas apie pajėgumus, leistų ir visuomenę labiau edukuoti apie tokius dalykus kaip elektroninė karyba, karo inžinerija, fortifikacija ar logistika.
Vis tik labiausiai norisi palinkėti, kad per šiuos brigadų ir divizijų klystkelius nepamestumėme iš akiračio to, ką jau esame pasiekę. O nuveikta tikrai daug. Per 10 m. gynybos biudžetas nuo 267 mln. Eur išaugo beveik iki 2 mlrd. Eur. Vykdoma intensyvi karinių pajėgų modernizacija, kuri sparčiai didina mūsų kariuomenės kovinę galia. Grąžinome nuolatinę karinę tarnybą, stipriname Šaulių sąjungą. Geriname karinės tarnybos sąlygas ir socialines garantijas.
Karininkijos profesionalumas, intelektualumas ir motyvacija pasikeitė neatpažįstamai. Žinoma, dar laukia daugybė darbų, tačiau tikrai negalime leisti sau ginčų dėl brigadų kontekste užmiršti, ką esame nuveikę ir sau per petį paploti už gerai daromą darbą.
Perspausdinta iš lrt.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
