Atsparios Ortodoksų Bažnyčios Lietuvoje beieškant: refleksijos po diskusijos Lietuvos politikos mokslų konferencijoje
2025 m. gruodžio 5 dieną Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto metinės Lietuvos politikos mokslų konferencijos „Atsparumo vizija: valdymas ir politika nežinomybės kontekste“ metu įvyko diskusija „Atsparios Ortodoksų Bažnyčios Lietuvoje beieškant“. Diskusija buvo skirta Lietuvos ortodoksų bažnyčių situacijos karo Ukrainoje kontekste aptarimui, kelti klausimai apie bažnyčios skilimo procesą bei valstybės institucijų dalyvavimą jame, bei apie Maskvos patriarchato įtaką ortodoksų bažnyčiai Lietuvoje. Diskusiją moderavo Vilniaus universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto sociologė dr. Gražina Bielousova. Diskusijoje dalyvavo sociologė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Milda Ališauskienė, sociologas, Lietuvos socialinių mokslų centro vyriausiasis mokslo darbuotojas Andrius Marcinkevičius, politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Nerijus Maliukevičius ir istorikė, Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja. Regina Laukaitytė.
Į diskusiją kaip respondentai buvo pakviesti abiejų jurisdikcijų, Maskvos patriarchato ir Ekumeninio patriarchato atstovai. Lietuvos stačiatikių bažnyčią (Maskvos patriarchatas) atstovavo kun. Sergej Kazarinov, arkivyskupijos vadovo metropolito Inokentijaus asmeninis sekretorius, kun. Konstantin Lazukin, Vilniaus stačiatikių parapijos klebonas, ir Jolita Seredaitė, Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos kanceliarijos atstovė. Ortodoksų bažnyčią Lietuvoje (Konstantinopolio patriarchatas) – kun. Gintaras Sungaila, Vilniaus Švč. Trejybės parapijos klebonas, arkikun. Vladimiras Seliavko ir l.e.p. egzarcho kancleris arkikun. Vitalijus Mockus.
Diskusiją pradėjo M.Ališauskienė, pabrėždama, kad šiuolaikinėje visuomenėje stebimas religijos dvilypumas ir poslinkis nuo religijos kaip vienijančio veiksnio prie religijos kaip veiksnio, lemiančio sociopolitinius bei geopolitinius konfliktus. Religijos reiškinio supratimas neatsiejamas nuo ne tik tekstų, hierarchijos, jeigu tokia yra, veiksmų bet ir tikinčiųjų kasdienybės bei jų religinių praktikų matymo. M.Ališauskienė atkreipė dėmesį į amerikiečių antropologės Catherine Wanner tyrimus Ukrainoje, kur po to kai valstybės iniciatyva buvo įkurtas Konstantinopolio patriarchatas, visuomenėje susiformavo save “tiesiog ortodoksais” laikančių žmonių grupė, nepriskirianti savęs nei vienai ortodoksų bažnyčios struktūrai. Todėl ieškant atsparios ortodoksų bažnyčios Lietuvoje svarbu kalbėti ne tik apie jos hierarchus ir dvasininkus, bet ir apie bendruomenes, jų požiūrius į susidariusią situaciją bei kartu ieškoti sprendimų.
Dr. Andrius Marcinkevičius atkreipė dėmesį į terminijos ir istorinės tapatybės problemas. Kalbėdamas apie stačiatikių padėtį, jis klausė, ar šiandien tinkamiau kalbėti apie „skilimą“, „atsiskyrimą“ ar apie naujos religinės tradicijos atsiradimą. Lietuvos ortodoksų bažnyčia tapo pavaldi Maskvos patriarchatui kai XVIII a. po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, Lietuva buvo okupuota Rusijos imperijos, todėl nuo to laiko buvo glaudžiai susijusi su Rusijos kultūriniu ir kalbiniu lauku. 2022 metų karas, pasak A, Marcinkevičiaus, tapo lūžio tašku, kai Maskvos patriarchatas imtas tapatinti su „Rusų pasaulio“ ideologija. Tad Konstantinopolio egzarchato atsiradimas Lietuvoje – logiška dalies tikinčiųjų, norinčių išsaugoti ortodoksų tapatybę be politinės Maskvos įtakos, reakcija. Valstybė, A. Marcinkevičiaus manymu, šiame procese atliko minimalią intervenciją, tačiau šis procesas žymi naują etapą – bandymą kurti vietinę ortodoksų tradiciją, sugrąžinančią ortodoksiją prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šaknų ir labiau atliepiančią šiuolaikinės visuomenės nuostatas.
Doc. Nerijus Maliukevičius kalbėjo apie religijos ir politikos sąveiką informacinio karo kontekste. Jis priminė, kad religija seniai naudojama kaip Rusijos švelniosios galios įrankis, o karo metu V. Putino ir patriarcho Kirilo retorika sudaro agresyvų „duetą“, kuriame politiniai ir kariniai veiksmai pateisinami religiniais argumentais. Jo teigimu, didžiausias iššūkis demokratinėms valstybėms – neleisti, kad religija būtų suvokiama vien kaip grėsmės šaltinis, tačiau kartu ir neprarasti budrumo vertinant politizuotos teologijos įtaką. Lietuvoje, pasak jo, egzistuoja polinkis „saugumizuoti“ religiją – stačiatikybė vis dažniau matoma ne kaip viena iš religinių mažumų, o kaip potenciali saugumo rizika
Dr Regina Laukaitytė pasidalijo istorine perspektyva, apmąstydama sovietmečiu patirtą valstybės kišimosi į bažnyčios gyvenimą ir šiandieninį, labiau matomą valstybės vaidmenį reguliuojant religijos lauką. Jos teigimu, Lietuva, reaguodama į karo ir saugumo iššūkius, natūraliai ėmėsi aktyviau remti ir formuoti naujas bažnytines struktūras, tačiau tai kartu kelia klausimų dėl jų ilgalaikio tvarumo ir gyvybingumo. Ji svarstė, ar naujoji ortodoksų struktūra, atsirandanti sekuliarėjančios visuomenės ir jautrių diskusijų apie Rusiją bei rusakalbius kontekste, galės tapti tvirta atrama tikintiesiems. Pasak R. Laukaitytės, svarbu, kad valstybės reakcijos nepersiduotų kaip nepasitikėjimas visa ortodoksų bendruomene, todėl ji ragino vengti apibendrinančių vertinimų ir siekti didesnio pasitikėjimo tarp įvairių visuomenės grupių.
Diskusijos metu buvo aptartos kelios kertinės temos. Prof. M. Ališauskienė atkreipė dėmesį į daugumos ir mažumos santykį: posovietinėse šalyse valstybė dažnai stipriau reguliuoja religiją. Ji pabrėžė, kad tikintieji neturėtų būti laikomi pasyviais veikėjais – bendruomenės turi savo agentiškumą ir gebėjimą reflektuoti politinius ir religinius įvykius. Doc. Nerijus Maliukevičius papildė, kad šalia karo atsiranda ir naujų migracijos bangų – ukrainiečių, baltarusių, kitakalbių – todėl svarbu kurti bendrą socialinį audinį, o ne gilinti takoskyras. Moderatorė dr. Gražina Bielousova apibendrino, jog pokalbis natūraliai perėjo nuo diskusijos apie religinę tapatybę prie pokalbio apie tautinį identitetą ir saugumą, o tai rodo, kaip glaudžiai šie laukiai susiję.
Diskusijoje pasisakė ir abiejų ortodoksų bendruomenių atstovai, kurie pristatė savo matymą apie Bažnyčios vietą Lietuvos visuomenėje. Jų pasisakymuose daugiausia dėmesio skirta bendruomenių kasdieniam gyvenimui, ryšiui su valstybe ir atsakomybės karo kontekste klausimams. Ši diskusija žymėjo ir pirmąjį kartą, kai po Konstantinopolio visuotiniam patriarchatui priklausiančio Lietuvos egzarchato įsteigimo abiejų ortodoksiškųjų tradicijų atstovai viešai susitiko bendrai diskusijai.
Diskusijos pabaigoje prof. M. Ališauskienė padėkojo dalyviams, pabrėždama, jog visos pozicijos – nuo akademinių iki bendruomeninių – yra svarbios siekiant suprasti ortodoksų Bažnyčios padėtį Lietuvoje. Ji kvietė tęsti pokalbį ir išlaikyti atvirą erdvę skirtingoms patirtims. Renginys parodė, kad ortodoksų bendruomenės Lietuvoje, nors ir mažos, yra matomos ir aktyvios, o jų ateitis priklausys nuo valstybės politikos, geopolitinės situacijos ir pačių tikinčiųjų gebėjimo kalbėti savo balsu. Diskusija tapo svarbia šiuo metu vykdomo tarptautinio mokslinių tyrimų projekto “Religinės permainos ir demokratinis atsparumas: religijų atsako į (geo)politines krizes lyginamasis tyrimas (RELIDEM) iniciatyva ir reikšmingu indėliu į platesnį klausimą – kaip religija gali išlikti atspari, kai ją supa karo, saugumo ir identiteto iššūkiai.
Straipsnis parengtas vykdant tarptautinį mokslinių tyrimų projektą “Religinės permainos ir demokratinis atsparumas: religijų atsako į (geo)politines krizes lyginamasis tyrimas (RELIDEM), kuriam finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMT), sutarties Nr. S-HERA-25-2.
