Kęstutis Girnius. Madridas ir tranzitas

Kęstutis Girnius. Madridas ir tranzitas

Įvyko ilgai lauktas NATO viršūnių susitikimas Madride. Visi pagrindiniai Lietuvos siekiai buvo įgyvendinti. NATO strateginė koncepcija teigia, kad Rusija „kelia didžiausią ir tiesioginę grėsmę sąjungininkių saugumui ir taikai bei stabilumui euroatlantinėje erdvėje“. Lig šiol Rusija buvo strateginis partneris. Nutarta įgyvendinti didžiausią gynybos ir atgrasymo pajėgumų pertvarką nuo Šaltojo karo pabaigos, stiprinant rytiniame sparne laikomas pajėgas (nuo esamų iki brigados dydžio) bei padidinant greitojo reagavimo pajėgų karių skaičių nuo 40 tūkst. iki 300 tūkst. Turkija atsiėmė grasinimą vetuoti Suomijos ir Švedijos narystę. Aljansas įsipareigojo „sustiprinti politinę ir praktinę paramą“ Kyjivui. Ko daugiau galima norėti?

Bet Lietuva lieka Lietuva. Užuot su džiaugsmu sutikus susitikimo rezultatus, išskirtinas ir įnirtingas dėmesys buvo skiriamas tranzito į Kaliningrado klausimui. Suprantamas Lietuvos nepasitenkinimas ir nusivylimas, kad Europos komisija pasiduoda raginimams keisti tranzito reguliavimo taisykles. Reakcija buvo perteklinė. Politikai ir komentatoriai kalba apie neleistiną Vokietijos kišimąsi į Lietuvos reikalus, Lietuvos gero vardo dergimą, pataikavimą Rusijai, kuris skatins ją ultimatyviai keltis naujus reikalavimus, galimai sužlugdant visą sankcijų režimą. Atrodo, kad nemaža dalis lietuvių palaiko naratyvą, pagal kurį drąsioji Lietuva, kaip Dovydas kovojantis su Rusijos Galijotu, vėl bus išduota klastingos Vokietijos. Tai gal glosto jų savimeilę, bet vargu, ar tiksliai atspindi tikrovę.

Madrido konferencija buvo neabejotinai reikšmingas žingsnis, stiprinant NATO, nors galutinai rezultatai bus kuklesni negu jos vadovai skelbia. Dar visiems delegatams neišvykus, paaiškėjo, kad kai kurie nutarimai ne visiškai tiksliai atspindi tikrovę. Ne vienas atsakingas pareigūnas teigė iš anksto nežinojęs apie planą išplėsti NATO greitojo reagavimo pajėgas iki 300 000 narių, kad su jų šalimis nebuvo iš anksto konsultuotasi dėl šio skaičiaus, tad buvo nustebinti Stoltenbergo pasisakymų. Kitas domėjosi, ar jo šalies nacionalinės gvardijos savanoriai, kurie dirba kasdienius civilius darbu, bus laikomi greitojo reagavimo pajėgų dalimi. Ispanija žada įsipareigojimą 2 procentus BVP skirti gynybai pasiekti tik 2029 metais, bet nežinia, ar Parlamentas tam galutinai pritars. Nesureikšminčiau 300 tūkst karių skaičiaus. Rusija savo invazijai sutelkė 190 tūkst. kareivių, dalis jų buvo nepatyrę ir prastai parengti šauktiniai. Tad 150 tūkst. NATO specdalinių, kartu su vietos pajėgomis gebėtų atlaikyti Rusijos puolimą, ypač prisiminus, kad NATO pajėgos valdytų oro erdvę.

Baigiantis susitikimui, Turkijos prezidentas Erdoganas perspėjo Švediją ir Suomiją, kad dar gali blokuoti jų stojimą į NATO, jeigu jos neįgyvendins naujo susitarimo su Ankara, jai neišduos tariamųjų teroristų. Savo ruožtu Švedija pažymėjo, kad bet kokius sprendimus dėl įtariamųjų išdavimo Turkijai turi priimti „nepriklausomi teismai“ ir nutartis turi neprieštarauti Švedijos įstatymams ir Europos konvencijai. Tad ir šiuo klausimu dar netartas paskutinis žodis.

Lietuva pasiekė savo svarbiausią tikslą – NATO įsipareigojo Lietuvoje dislokuoti brigadą, taigi apie 3500 karių. Dabar ketinama dalį vieneto dislokuoti Lietuvoje, dalį – Vokietijoje. Lietuva siekia, kad brigada būtų dislokuota Lietuvoje pilna apimtimi po kokių ketverių ar penkerių metų, kai bus sukurta nauja infrastruktūra nuolatiniam sąjungininkų buvimui. Tam bus skiriama apie 0,5 mlrd. eurų. Brigada tikrai bus, bus sukurta infrastruktūra, bus sutelkta ir reikalinga karinė technika. Bet nebūtų tragedijos, jei didžioji brigados kareivių dalis atlikę savo pratybas sugrįžtų į Vokietiją, nes visada būtų pakankamai laiko pavojaus atveju juos perkelti į Lietuvą. 1941 m. Vokietija gebėjo sutelkti tris milijonus karių, sovietams to nepastebėjus. Dabartinėmis sąlygomis viskas matoma, daugelis pokalbių įrašomi, NATO užtikrintai pastebėtų, jei Rusija ir Baltarusija Lietuvos linkme pasiųstų net trisdešimt tankų. Ukraina šiek tiek perdeda nukautų Rusijos generolų skaičių, bet dauguma jų buvo nukauti ne atsitiktinai, o dėl to, kad buvo tiksliai nustatyta jų buvimo vieta.

Gali sutikti ar nesutikti su Vokietijos kanclerio O. Scholzo nuomone, kad taikydama sankcijas krovinių gabenimui tarp Rusijos ir Kaliningrado ES turi atsižvelgti į tai, kad šie pervežimai yra tarp dviejų vienos valstybės dalių, bet tranzitas į Kaliningradą yra jautrus, sudėtingas ir sunkiai sprendžiamas klausimas. Idealiai Lietuva turėjo su ES iki mažiausių detalių išnagrinėti visus galimus niuansus bei supažindinti Lietuvos žmones su valdžios pozicija ir kuo ji grindžiama. To nebūta. Lietuva pabrėžia, kad ji vykdo ES politiką, ką patvirtina ES pareigūnai, bet ir neslepia, jog ji palaiko kuo griežčiausias sankcijas. Vakarų ir Vokietijos žiniasklaida dabar skelbia, kad artimiausiu metu ES koreguos sankcijų režimą. Esą jas rengiant nebuvo įmanoma atsižvelgti į kiekvieną dalyką, o naujoji interpretacija užtikrins deramą pusiausvyrą.

Žinios apie galimus pokyčius sukėlė retorines batalijas, kurios savo perlenkimais, perdėtu patosu, kaltinimais tikra ar menama išdavyste tikrai nepuošia Lietuvos, gali jai ir kenkti. Lietuva jau 15 metų priekaištauja Vokietijai dėl tariamo keliaklupsčiavimo Rusijai, ir šį kartą nebuvo praleista progą duoti jai iš peties. A. Januška rašo, kad „tai absoliučiai nepriimtina, nesąžininga politika iš Vokietijos, taip Vokietija tiesiog neturi teisės elgtis…vokiečiai negali imtis įtakoti Lietuvos užsienio politiką, naudodamasi savo galia, ypatingu statusu ir Lietuvos pažeidžiamumu.“ Nelabai suprantu šio priekaišto. Scholzas mėgina paveikti ES politiką, siekdamas pakeisti tranzito į Kaliningradą taisykles, lygiai kaip aukšto lygio susitikimuose Lietuvos pareigūnai nuosekliai ragina Rusijai taikyti griežčiausias įmanomas sankcijas. Galingos valstybės neišvengiamai turi daugiau įtakos ir jos pasiryžusios ja naudotis. Europos komisijos sprendimai nėra nuleisti iš dangaus, galima, kartais net reikia juos keisti.

Negalima neigti, jog Rusija darė spaudimą, bet nepritariu tvirtinimams, kad Rusija esą išgąsdino Europos komisiją. Tranzitas į Kaliningradą yra unikalus, tad nuolaida šiuo klausimu nereiškia, kad bus kitų, ir Briuselis turėtų tai pabrėžti. Kalbos apie galimą Vokietijos išdavystę, kad jos kariai gal negins Lietuvos labiau kenkia ES vienybei negu taisyklių patikslinimas. Vokiečių kantrybė turbūt nėra amžina.

Rusija esą sėkmingai sudergė mūsų reputaciją, gerą Lietuvos vardą. Pirma reikėtų savęs klausti, ar Lietuvos reputacija yra gera, kuriose šalyse, kuriuose gyventojų sluoksniuose. Lietuvai pasisekė JAV sukurti drąsuolės įvaizdį iš dalies dėl to, kad JAV itin priešiškai nusiteikusi Rusijos atžvilgiu, o mūsų karinga retorika atkartoja bekompromises respublikonų partijos ir buvusio prezidento D.Trumpo nuostatas. Įtariu, kad Vakarų Europos sostinėse susižavėjimas Lietuva gerokai mažesnis.

Klaida nuolat minėti, kad Suvalkų koridorius pavojingiausia vieta pasaulyje (ką apie Taivano sąsiaurį?), kad Ivanas jau galandą peilį. Abu teiginiai klaidingi ir tik atbaidys potencialius užsienio investuotojus. Juk kam siųsti savo darbuotojus ir kapitalą į būsimą kovos lauką.? Nors per pirmąjį pusmetį į Lietuvą atėjo 15 naujų užsienio investuotojų, o dar 16 žada plėtrą, tai mažesnis skaičius negu per praėjusius dvejus metus, o ketinimai dažnai netampa tikrove. Verčiau būtų vaizduoti Lietuvą saugią, savimi ir partneriais pasitikinčia šalimi, o ne FSB užguita. Toks prisistatymas gal nepritrauks investuotojų, bet ir neatbaidys.

Sveikinu S. Skvernelio kritiškas pastabas apie Vyriausybės politiką. Reikia vienybės, bet jos vardan negalima atsisakyti poreikio ir pareigos nuodugniai vertinti valdžios nutarimus. Išmintis slypi ne vien Vyriausybės rūmuose. Nepritariu premjerės pastabai, kad „man atrodo, kad kuo daugiau mes apie tai diskutuojam, tuo daugiau patogiai diskutuojam tai pačiai Rusijai, todėl, kad jai jokių didelių pretekstų kažką organizuot tikrai nereikia“, jei ji nori pasakyti, kad diskutuodami mes patys netyčia sufleruojam Rusijai, kaip ji gali bausti Lietuvą. Kremliui pamokų šiuo klausimu nereikia.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.