Mažvydas Jastramskis. Blogiausia vyriausybė, geriausia vyriausybė

Mažvydas Jastramskis. Blogiausia vyriausybė, geriausia vyriausybė

Tai buvo geriausia vyriausybė, tai buvo blogiausia vyriausybė, tai buvo išminties amžius, tai buvo kvailybės amžius, tai buvo tikėjimo epocha, tai buvo skepticizmo epocha. Jeigu Charles‘as Dickensas gyventų mūsų šalies dabartyje, taip pradėtų „Pasakojimą apie dvi Lietuvas“.

Susiskaldžiusi tauta, į blogąją pusę poliarizuoti vyriausybės vertinimai. Atrodo, kad antitezė nėra tik pagauli stilistinė figūra – ji tampa politikos diagnoze, vedančia prie apokaliptinių nuotaikų tarp komentatorių.

Bet ar tokia diagnozė yra tiksli? Nelabai.

Antitezės centre pastaruoju metu atsidūrė Ingridos Šimonytės ministrų kabinetas. Pagal Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen, vyriausybė yra geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai. Pagal „valstiečių“ lyderį Ramūną Karbauskį, tai viena silpniausių vyriausybių per Nepriklausomybę ir jai reikia atsistatydinti.

Čia verta padaryti akademinį ekskursą į retrospektyvinio balsavimo teoriją. Ji susijusi su vyriausybių darbo vertinimu: jeigu žmonėms atrodo, kad valdžia gerai dirba, jie linkę ją paremti (rinkimuose). Jeigu darbo rezultatai, pirmiausiai ekonomika, netenkina, rinkėjai nuo vyriausybės nusisuka.

Teorija sulaukė paramos daugelyje tyrimų – duomenyse aptinkamas ryšys vyriausybės, ekonomikos vertinimų ir balsavimo. Tačiau pastaruoju metu jai metamas iššūkis dėl priežastingumo. Ar žmonės remia vyriausybę todėl, kad objektyviai įvertina jos darbą ir situaciją šalyje? O kas, jei galioja vadinamoji Kramerio problema, atotrūkis tarp realybės ir vertinimų? Gal priežastys kitos – mylimos partijos vyriausybė jos rėmėjui dirba tik gerai, o nemėgstamos – tik blogai?

Turint galvoje valdžios aparato kompleksiškumą, nėra keista, kad objektyviai įvertinti einamosios vyriausybės darbą sunku ir vadinamiesiems ekspertams. Dažnai kalbama abstrakčiomis, labai subjektyviomis frazėmis – apie chaosą, prastą komunikaciją, tai, kad ministrai nėra matomi. Tačiau nei komunikacija yra tinkamas darbo rodiklis (vyriausybės komunikacija apskritai nėra tas pats, kaip dantų pastos komunikacija – bet čia atskira tema), nei tai, kiek ministrą ekspertas „mato“, gali sudaryti pagrindą blogiems (ar geriems) vertinimams.

Kartais ekspertai atsigręžia į ekonomiką – pavyzdžiui, lygina jos augimą prie skirtingų vyriausybių. Problema ta, kad ypač kadencijos pradžioje tai mažai ką pasako apie valdžios indėlį. Nauja vyriausybė gali dar „joti“ ant buvusios sprendimų. Jau nekalbant apie pačios visuomenės indelį ar tarptautinius procesus, kurie niekaip nepriklauso nuo mažos šalies ministrų.

Rinkėjams vertinti dar sunkiau. Todėl pasitelkiami artimiausi kelrodžiai – pavyzdžiui, ideologija, kuri padeda suformuoti, supaprastinti mūsų politinę nuomonę. Dar paprastesnis kelrodis yra partinė, socialinė tapatybė ir iš jų kylančios simpatijos. Nemėgsti „valstiečių“, esi iš Vilniaus dešiniojo burbulo? Tau nepatiks Aurelijaus Verygos politika, net jeigu panašių sprendimų vėliau imsis tavo palaikomos partijos, kurių vyriausybė jau bus pati geriausia. Balsuojate už Karbauskį, gal net pats esate Karbauskis? Žinoma, tada ši vyriausybė yra blogiausia.

Apverstas priežastingumas (kai ne objektyvūs vertinimai diktuoja simpatijas, o simpatijos – vertinimus) reiškia, kad vyriausybės populiarumas, poliarizuotas ar ne, nėra tinkamas argumentas kalbant apie jos darbo kokybę ar atsistatydinimą. Juolab jeigu palygintume, o ieškant tiesos visada būtina lyginti, pamatytume – vyriausybės apskritai Lietuvoje nebūna populiarios.

Remiantis paskutiniais „Vilmorus“ skaičiais, dabar vyriausybe pasitiki apie 22 proc., nepasitiki – apie 38 proc. Lietuvos gyventojų. Tai niekuo nesiskiria nuo Sauliaus Skvernelio laikų. Pavyzdžiui, 2018 m. balandį jo vyriausybe pasitikėjo apie 19 proc., o nepasitikėjo 37 proc. „Vilmorus“ apklaustųjų. Atsižvelgiant į paklaidas, identiškas dviejų vyriausybių vertinimas.

Lietuvoje apskritai norma yra tai, kad nepasitikinčių vyriausybe yra daugiau. Geriausiu atveju proporcijos būna panašios – tuo dalį kadencijos džiaugėsi Algirdo Butkevičiaus kabinetas. Bent jau pagal mano surinktus duomenis, paskutinis kartas, kai buvo kažkas panašaus į statistiškai reikšmingą skirtumą pasitikinčiųjų naudai – 2003 m. pradžia. Tada Algirdo M. Brazausko vyriausybe vienoje „Vilmorus“ apklausų pasitikėjo apie 34 proc., o nepasitikėjo – 28 procentai.

Jeigu nereikėjo atsistatydinti Skvernelio vyriausybei, nereikia ir dabartinei. Tai ne pagyrimai Šimonytės kabineto darbui, o bendras principas – jei vadovautumės tik pasitikėjimu, ministrų kabinetai Lietuvoje keistųsi kas pusmetį. Kas būtų blogiau nei blogai vertinama vyriausybė.

Verta pastebėti ir tai, kad klausimai, kai žmonės privalo pasirinkti tarp „pasitikiu“ ir „nepasitikiu“, dirbtinai sukuria dviejų stovyklų įvaizdį. Juk didžiausią dalį sudaro tie, kurie neturi aiškios nuomonės. Kaip žinome iš porinkiminių studijų, pasitikėjimas yra platesnis spektras. Visiškai nepasitikinčių ir visiškai pasitikinčių visuomenėje randame, bet tai – poliarizuotos mažumos.

Koncentruojantis į jas gali atrodyti, kad susiskaldžiusi tauta renkasi tarp utopijos ir apokalipsės. Taip nėra. Realybė yra labiau niuansuota nei dichotomija tarp geriausios ir blogiausios vyriausybės, pirmos ir antros Lietuvos.

Be to, būtina matyti ne tik sociologinį, bet ir institucinį dėmenį. Taip, klausimas apie tai, turėtų ar neturėtų atsistatydinti vyriausybė – gana subjektyvus, priklauso nuo atsakančiojo pažiūrų. Tačiau yra ir objektyvių, institucinių rodiklių. Pavyzdžiui, vyriausybės atsistatydina, kai praranda parlamento pasitikėjimą. To dabar nėra. Netiki interpeliacijos sėkme ir patys „valstiečiai“.

Verta pasižiūrėti į Vokietijos praktiką. Ten parlamente yra taikomas konstruktyvusis nepasitikėjimo votumas – esamo ministro pirmininko negali atstatydinti, jeigu nėra susiformavusi dauguma, palaikanti alternatyvią vyriausybę. Angela Merkel turėjo rėmėjų, turėjo kritikų. Tačiau alternatyvos jai nebuvo.

Konstruktyvi opozicija galėtų elgtis konstruktyviai – kokį alternatyvų kabinetą jie siūlo? Jo nėra, penkios opozicinės frakcijos neturi nei daugumos, nei vienybės. Be to, jei jau renkamės vadovautis sociologija, tai „šešėliniu premjeru“ Karbauskiu, kaip politiku, visuomenė nepasitiki dar daugiau nei Šimonyte.

Lyginant išryškėja tiesos kontūrai. Neapokaliptiniai.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.