Nerija Putinaitė. Apie gyvūnų ir žmonių kančias

Pagrindinė antrosios rugsėjo savaitės naujiena, ar net sensacija, tapo nelegalios gyvūnų veisyklos ir gyvūnų teisių užtikrinimas. Istorija prasidėjo nuo Ritos Miliūtės įrašo feisbuke, kuriame pasakojama apie nelegalius veisėjus Kretingoje ir jų nelaimingus šunis. Net pasiūlytas siužetas filmui apie nelaimingą, kenčiantį terjerą Sniegių. Istorija tęsėsi aktyviems visuomenininkams ieškant nelegalių šunų veislynų savo rajonuose ir šunų „paėmimo operacijomis“.

Vienas po kito buvo viešinami opozicinių partijų pareiškimai, apie nepakankamą dėmesį gyvūnų gerovei, neveikiančią gyvūnų apsaugos sistemą. Ragintas netylėti ir prezidentas, nes jis irgi turįs šunį Grikį, tai turėtų ką pasakyti. Valdantieji reagavo pirmiausia aplinkos ministro asmenyje. Šis teisinosi sakydamas, kad anksčiau teikęs reikiamas įstatymų pataisas dėl nelegalių veislynų, bet jos nebuvo priimtos. Įtempta gyvūnų teisių klausimais darbo savaitė baigėsi specialiai surengtu Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdžiu, kuriame buvo svarstomas klausimas „Dėl gyvūnų gerovės apsaugos užtikrinimo“.

Per savaitę išgirdome, kad rengiamos, ar net pateiktos, įstatymų pataisos, kurios kelis kartus didins baudas už gyvūnų luošinimą; kad ketinama nustatyti baudas už gyvūnų nepriežiūrą ar įvesti privalomą naminių gyvūnų „čipavimą“.

Gyvūnų kančios yra tema, kuri kiekvienam jautresniam trenkia į paširdžius ir skatina veikti. Prieš dvejus metus matėme nuotraukas iš Lietuvos kailinių žvėrelių fermų. Dar anksčiau kažkiek buvome susirūpinę, kad vištos laikomos pernelyg ankštuose narvuose. Šį kartą istorija daug jautresnė. Kalba eina apie šunis, skirtus laikyti namuose, skirtus tapti „šeimos nariais“, kaip kad girdėjome ne kartą sakant. Šunimis viskas nesibaigė. Su vienos iš partijų ženklu ėmė cirkuliuoti plakatas, skelbiantis: „Gyvūnų kankintojams – griežtesnės baudos. Nuo atsakomybės nebeišsisuks.“ Plakatas taikė į pačią jautriausią įmanomą vietą, nes jame pavaizduotas jau ne šuo, o katinukas. Prieš mielo katinuko vaizdą mažai kas galėtų atsilaikyti.

Nelegalios gyvūnų veisyklos turi būti uždarytos, nes tai prieštarauja įstatymams. Jei jos veikia, reiškia blogai dirba už tai atsakingos institucijos. Tokie dalykai turėtų būti išsprendžiami be didelio politinio triukšmo, gerinant administracines procedūras. Be to, ne visose nelegaliose veisyklose gyvūnai yra žalojami.

Tokie dalykai turėtų būti išsprendžiami be didelio politinio triukšmo, gerinant administracines procedūras. Be to, ne visose nelegaliose veisyklose gyvūnai yra žalojami

Gyvūnų kankinimas, jų žalojimas yra nepateisinamas. Nežinome, ar jie jaučia panašiai kaip žmonės, bet žinome, kad jaučia stipriai, skaudžiai reaguoja į fizinę prievartą, emociškai stipriai reaguoja į šeimininkų praradimą. Be to, šiuolaikinėje civilizacijoje naminiai gyvūnai simbolizuoja „silpnesniuosius“. Civilizaciniai standartai reikalauja sukurti tokią aplinką, kurioje silpnieji (pirmiausia – žmonės) būtų globojami, o ne terorizuojami ar paliekami neprižiūrimi. Elgesyje su gyvūnais matome analogiją elgesio su silpnais žmonėmis ar vaikais. Įstatymai dėl gyvūnų kankinimo Lietuvoje veikia, yra nubaustas ne vienas žmogus, tie atvejai viešinami.

Garsus triukšmas dėl gyvūnų veisėjų labiau kalba ne apie teisinio reguliavimo trūkumus, o apie vertybinius prioritetus ir perlenkimus. Diskusijos dėl veisiamų šunų gerovės iki kraštutinumo sužmogina naminius gyvūnus ir juos pastato net į svarbesnę vietą nei žmonės.

Dabartinėje visuomenėje jau imame kalbėti ne apie šiaip gyvūnų teises, o apie tai, kas žmonių atveju būtų vadinama socialinėmis teisėmis. Norėtume, kad gyvūnams būtų užtikrintas aukštas socialinės gerovės lygis, teisė į šiltą būstą, į kokybišką maistą, bendravimą ir savalaikes medicinos paslaugas. Uolūs visuomenininkai jau ir anksčiau užsukdavo į kaimus ir imdavo vaduoti iš tariamos vergovės prie būdos pririštus šunis. Įsivaizduodami, kad šuo turėtų gyventi gerame bute su išskirtine šeimininkų priežiūra.

Dabartinėje visuomenėje jau imame kalbėti ne apie šiaip gyvūnų teises, o apie tai, kas žmonių atveju būtų vadinama socialinėmis teisėmis. Norėtume, kad gyvūnams būtų užtikrintas aukštas socialinės gerovės lygis, teisė į šiltą būstą, į kokybišką maistą, bendravimą ir savalaikes medicinos paslaugas

Šios savaitės triukšmas turėtų visus gyvūnų laikytojus suneraminti. Gali įvykti, kad gyvūnų teisių entuziastai pasieks ir bus nustatytos kokios nors griežtos gyvūnų gerovės normos, privalomos visiems gyvūnų laikytojams. Pavyzdžiui, kad per parą su gyvūnu žmogus bendrautų ne mažiau dešimties minučių, kad jam susirgus neturėtų teisės užmgdyti, jei negautų kurios nors atsakingos tarnybos palankios išvados, kad negalėtų bute išvažiuodamas palikti katino ar šeško ilgiau kaip parą ir panašios. O jei jau būtų nustatytos gerovės normos, tai būtų nustatytos ir baudos – pradžioje nedidelės, o vėliau vis griežtinamos, kaip jau pas mus įprasta.

Daug labiau neramina kitas kraštutinumas, išryškėjęs gyvūnų sužmoginimo fone. Žmonės yra nužmoginti. Kenčiantys gyvūnai kelia daugiau užuojautos negu kenčiantys žmonės. Nekilo triukšmas ir nebuvo rengiami intensyvūs atitinkamo Seimo komiteto posėdžiai, kuomet net ir vasarą poliklinikos dirbo tik puse kojos, teikė neva konsultacijas, o taip pat ir nustatinėjo diagnozes nuotoliniu būdu. Dėl to veikiausiai yra labai daug žmonių, kurie laiku negavo reikiamos pagalbos, kurių sveikata pablogėjo, ar kurie net mirė.

Daug labiau neramina kitas kraštutinumas, išryškėjęs gyvūnų sužmoginimo fone. Žmonės yra nužmoginti. Kenčiantys gyvūnai kelia daugiau užuojautos negu kenčiantys žmonės

Nebuvo didelio viešo susirūpinimo ir dėl taisyklės, kai į ligoninę atvežtas pacientas, net ir patyręs infarktą ar insultą, nebuvo gydomas ir tapo nebepagydomu, nes gydytojai kelias ar keliolika valandų laukė COVID-19 testo rezultatų. Kam ir kokio dydžio baudas už tai išrašyti? Abejoju, kad užaštrėjęs rūpestis kenčiančiais gyvūnais padės atgręžti nemažiau rūpestingą žvilgsnį į kenčiančius žmones.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.