Uždaryti
Visi VU TSPMI žmonės

Vaida Pukinaitė

Instituto alumnė ir dėstytoja

– Studijavote ir bakalaurą, ir magistrą TSPMI. Kodėl pasirinkote institutą? Kaip sekėsi studijuoti?

Institutą pasirinkau neatsitiktinai. Nors augau medikų šeimoje, nuo pat mažumės mane lydėjo diskusijos apie politiką, laisvą Lietuvą, integraciją į Europą ir pasaulį. Pamenu, su močiute ir mama kalbėdavome apie Sąjūdį, dalyvavome Baltijos kelyje, o tėtis, kaip ir, turbūt, didžioji dauguma mūsų visų tėčių, Sausio įvykių metu buvo Vilniuje. Ir nors tada buvau dar visai maža, mintinai mokėjau lietuvių liaudies dainas, o lopšelyje (pasak tėvų ir auklėtojų) per įvairias šventes, net draugų gimtadienius, giedodavau Tautišką giesmę. Todėl atėjus laikui rinktis bakalauro studijas, gana tvirtai žinojau, kad studijuosiu politikos mokslus. Norėjau mokslų, kurie skatintų domėtis, užduoti klausimus ir kritiškai mąstyti. Tad kito varianto nei TSPMI net nesvarsčiau. Tiek iš atgarsių žiniasklaidoje, tiek iš informacijos, surinktos iš vyresnių pažįstamų, mačiau, kad Institute dirba patyrę dėstytojai, tikri savo srities profesionalai, o studijuoja gabūs, žinių trokštantys ir savarankiški studentai.

Panašūs motyvai lėmė ir magistro studijų pasirinkimą. Buvo 2009 metai, tad galimybių studijuoti svetur tikrai netrūko. Nemaža dalis mano kursiokų išvyko pasisemti žinių į kitas šalis ir kitus universitetus (beje, dauguma jų sėkmingai baigė ir grįžo dirbti į Lietuvą). Aš taip pat svarsčiau įvairius variantus. Tačiau, pamenu, apgynus bakalauro darbą tuometinės komisijos pirmininkas prof. dr. Vitalis Nakrošis paklausė, „Kur, Vaida, planuoji studijuoti magistrą?“ Atsakiau, kad dar svarstau, bet žinau vieną: mane „veža“ viešasis valdymas, aktyviai domiuosi viešojo valdymo reformomis, valstybės tarnybos aktualijomis. Paaiškėjo, kad būtent šių dalykų programa yra ir pas mus. Taip likau studijuoti TSPMI Viešojo administravimo magistro programoje ir galiu drąsiai teigti, kad tai buvo vienos įdomiausių studijų mano gyvenime.

– Kokį dalyką, kurį gavote ar išmokote VU TSPMI, labiausiai vertinate? Gal tokių yra keli?

Labai gerai atsimenu beveik visus magistro programos dalykus: prof. dr. Vitalio Nakrošio dėstytą Lyginamąjį viešąjį administravimą, dr. Egidijaus Barcevičiaus – Politikos analizę, dr. Stasio Kropo

– Viešuosius finansus, Juliaus Pranevičiaus – ES politiką ir integraciją ir net administracinę teisę. Gal todėl, kad diskutuodavome iki užkimimo, o gal todėl, kad matėme studijų dalykų įprasminimą praktikoje, nagrinėjome realius atvejus ir pavyzdžius. Tačiau studijos nėra vien dalykai, kuriuos išmoksti per paskaitas. TSPMI būdingas stiprus bendruomeniškumo jausmas, o dėstytojų ir studentų tarpusavio santykiai grindžiami dialogu. Būdamas čia turi nuolat žengti į priekį, domėtis įvairiomis mokslinėmis sritimis ir politinėmis aktualijomis.

– Disertaciją rašote iš sveikatos politikos ir viešojo administravimo. Kaip pasirinkote šią kryptį? Kokios svarbos tai turi tolimesnei sveikatos politikos plėtrai?

Turbūt taip jau yra, kai turi gydytojus tėvus: medicina ir sveikatos apsauga tiesiog tampa neatskiriama tavo gyvenimo dalimi. Vis tik, rimčiau gilintis į tam tikras sveikatos politikos kryptis pradėjau studijuodama magistro programą. Nagrinėjau alkoholio ir tabako kontrolės politiką, suinteresuotųjų įtraukimą, interesų grupių veiklą ir, žargoniškai tariant, „užsikabliavau“. Pasidarė įdomu pasižiūrėti, kaip viešasis valdymas ar priimti sprendimai valstybiniu mastu gali veikti bei veikia mūsų sveikatą. Taip kilo ir mano disertacijos tematika: „Sveikatos visose politikos srityse įgyvendinimas Lietuvoje“. Būtent šis principas „Sveikata visose politikose“ ir susieja sveikatos politiką su viešuoju valdymu. Dažnas iš mūsų net neįsivaizduoja, kad tik 10 procentų asmens sveikatos lemia sveikatos priežiūra ir medicinos pagalba. Galime manyti, jog sveikata priklauso tik nuo gyvenimo būdo, lyties, amžiaus ar asmeninio socio-ekonominio statuso. Vis dėlto ją veikia viskas: darbo, mokymosi sąlygos, aplinkos būklė, socialinė, ekonominė, kultūrinė aplinka, infrastruktūra ir pan. Todėl tai, kaip ir kokius sprendimus priima kiti sektoriai bei kitos viešosios politikos kryptys, iš esmės atsiliepia ir mūsų sveikatai. Jeigu iš tikrųjų siekiame sumažinti netolygumus (o Lietuvoje jie labai dideli), turime užtikrinti tarpsektorinį ir tarpinstitucinį bendradarbiavimą, suinteresuotųjų įtraukimą, lyderystę. Tačiau tai padaryti nėra paprasta.

– Dirbote Užsienio reikalų ministerijos Pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai departamente, taip pat moksliniame tiriamajame projekte „E-sveikatos plėtros integruotos transformacijos: suinteresuotųjų pusių tinklo perspektyva“. Vis dėlto, kuri pusė jus traukia labiau – politikos formavimo ar mokslinė? Galbūt abi?

Išgirdusi šį klausimą dažnai atsakau seniai nugirstu anekdotu: „Kembridžo universitete ant laboratorijos durų pritvirtintoje lentelėje užrašytas toks tekstas: „Praktika yra tada, kai viskas veikia, tačiau niekas nežino, kodėl. Teorija yra tada, kai visi viską žino, tačiau niekas neveikia.“ Manau, kad tiek mokslinis akademinis darbas, tiek darbas viešajame sektoriuje yra labai tarpusavyje susiję. Darbas moksliniuose projektuose leidžia suprasti, kodėl politikos realybė, tam tikros programos, sprendimų priėmimas ir įgyvendinimas yra toks, koks jis yra, padeda nustatyti priežastingumą, identifikuoti problemas ir numatyti skirtingas alternatyvas toms problemoms spręsti. Kita vertus, dirbdamas viešajame sektoriuje pamatai kitą – praktinę – pusę ir realius iššūkius, veiklą, dalyvauji procese. Suvokti, kaip ir kodėl skiriasi, jei skiriasi, teorija nuo praktikos yra nepaprastai įdomu.

– Kartais trumpai užsimenate apie savo patirtį Portugalijoje. Kaip ten atsidūrėte? Ką ten patyrėte? ​

Manau, kad mums visiems: ir studentams, ir dėstytojams, – labai pasisekė – turime daugybę galimybių išvykti studijuoti ar stažuotis svetur. Labai rekomenduoju pabandyti bent pusmetį pastudijuoti kitame universitete, kitoje šalyje. Tokia patirtis ne tik padeda iš vidaus pažvelgti į įvairių šalių politinius niuansus ar sudalyvauti kitokiame mokymosi procese, bet ir suformuoja mus kaip asmenybes, praplečia pasaulėžiūrą. O ką jau kalbėti apie naujas kalbas, kultūras ir žmones, kurie tampa tavo draugais! Tad aš pati buvau ne tik Portugalijoje. Sudalyvavusi Erasmus, išvykau studijuoti į Stambulą (Turkiją), o pasinaudojusi VU organizuojamais dvišaliais mainais – daugiau nei semestrą studijavau Gruzijoje, taip pat dalyvavau ilgos trukmės vasaros mokykloje ir gyvenau Kipre.

Tiesa, iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad dažnai galimybės slepiasi „tiesiai mums po nosimi“. Dar ir dabar pamenu, kai perskaičiusi labai gerą mokslinį straipsnį (jį parašė profesorius iš Aveiro universiteto) savo disertacijos tematikoje ilgai negalėjau užmigti. Tas straipsnis neišėjo man iš galvos iki kol vieną dieną tiesiog parašiau laišką autoriui, teiraudamasi apie tyrimo būdą, teorinius dalykus ir pan. Nepraėjus nei porai mėnesių aš jau buvau Portugalijoje, stažavausi Aveiro universitete ir kartu su profesoriumi rašėme naują straipsnį, tik jau apie Lietuvą ir Portugaliją. Grįžusi garsiai pasvajodavau vėl sugrįžti ir, štai, rugsėjį skaitysiu pranešimą Koimbroje Elsevier organizuojamoje 14-oje tarptautinėje konferencijoje apie sveikatą miestuose.