Rugile, VU TSPMI baigei ir bakalauro, ir magistro studijų programas, kada supratai, kad būtent ši sritis yra tau įdomi?

Dar mokydamasi 11 klasėje turėjau galimybę sutikti naują istorijos mokytoją, kuris visus programoje esančius dalykus praturtindavo politiniu ir ekonominiu kontekstu. Buvo įdomu suprasti, kaip klostėsi istoriniai santykiai, kas yra politika ir kas nulėmė tuos pokyčius. Taip pat klasėje aptardavome ir politines aktualijas, o tai padėjo suprasti, kad ši sritis man yra įdomi, pradėjau žiūrėti net „Panoramą”. Vartydama studijas pristatančius žurnalus atradau politikos mokslų programą ir natūraliai čia atsidūriau. VU TSPMI politikos mokslų programą pasirinkau pirmu numeriu ir rugsėjo mėnesį jau pradėjau savo studijas.

Kalbant apie magistro programos pasirinkimą, reikėtų pasakyti, kad malonumą mokytis pajutau trečiame kurse ir tada atrodė, kad Lyginamosios politikos magistro studijų programa (dabar – Šiuolaikinės politikos studijos) kartu su politine sociologija ir politine filosofija yra sritys, apie kurias itin įdomu skaityti, domėtis ir atrasti. Labai svarbu yra pasižiūrėti į tai, kas vyksta aplinkui, iš skirtingų perspektyvų, todėl Lyginamoji politika (ŠPS) atrodė tinkamiausia tam aplinka. Įdėjau daug pastangų ruošdamasi stojamiesiems egzaminams, gavau aukščiausią įvertinimą ir turėjau galimybę studijuoti valstybės finansuojamoje vietoje. Iki šiol esu patenkinta savo pasirinkimu.

Mokslai man visada buvo svarbu, jau trečiame kurse pradėjau ruoštis savo bakalauro darbo rašymui, turėjau turbūt pačią puikiausią vadovę – Ingą Vinogradnaitę. Mano tikslas buvo papildyti naujojo institucionalizmo teoriją ir tai buvo gana ambicinga. Rašyti bakalauro darbą patiko, nekėlė streso, tiesiog mėgavausi procesu. Mano nuomone, yra gausu stereotipinio kalbėjimo apie paskutines nemiegotas naktis ir bakalauro darbo kokybę, tačiau mano patirtis buvo visai kitokia.

Po studijų savo karjeros kelią tęsi Transparency International Lietuvos skyriuje, korupcijos rizikos ir informacijos prieinamumo srityje viešame ir privačiame sektoriuose, taip pat esi „Baltosios bangos“ tarybos narė. Kodėl pasirinkai šį kelią? Gal galėtum plačiau papasakoti apie savo veiklas?

Mane visą laiką domino viešieji reikalai ir viešoji politika. Man svarbu, kokiame mieste ar valstybėje aš gyvenu, noriu, kad man ir kitiems būtų gera čia gyventi, kad miestas būtų atviras, būtų gerbiami skirtingi žmonės. Tam nėra būtina dirbti „Transparency International“ Lietuvos skyriuje ar skaidraus verslo iniciatyvoje „Baltoji banga“, bet yra smagu, kad galiu tai daryti. „Transparency International“ Lietuvos skyrius siekia, kad būtų daugiau skaidrumo – juk jeigu bus daugiau informacijos, nuslėpti dalykus taps kur kas sudėtingiau.

Taip pat bendradarbiauju su organizacija Open Government Partnership. Dar 2011 metais Lietuva prisijungė prie šios bendros tarptautinės iniciatyvos siekdama atverti viešąjį sektorių – siekti daugiau skaidrumo, atskaitomumo ir gyventojų įtraukimo į sprendimų priėmimą. Ši organizacija stebi, kaip sekasi šalims to tikslo siekti, kiekvienoje valstybėje yra žmonių, kurie padeda tai įvertinti. Lietuvoje tuo žmogumi esu aš ir man išties yra svarbu ir įdomu stebėti  procesus iš vidaus ir, esant galimybei, prisidėti prie jų gerinimo.

Mano nuomone, pokyčiai Lietuvoje vyksta ir juos gan lengva pamatyti. Nors, atvirai kalbant, tai yra paprasta ne visur, pavyzdžiui, mažesnėse savivaldybėse yra tikrai sudėtingiau, didžiuosiuose miestuose pokyčiai vyksta greičiau. Pavyzdžiui, buvo įprasta manyti, kad jeigu tave sustabdo pareigūnas, reikės duoti kyšį ir taip nemokėti baudos. Dabar tik 4 proc. gyventojų teigia, kad yra davę kyšį, nors prieš 5 metus buvo daugiau negu 20 proc. Policija pradėjo tvarkytis ir, nors buvo viena iš problematiškiausių sričių, ji parodė, kad problemas įmanoma spręsti. Sveikatos apsaugoje nėra tiek daug pokyčių, tačiau permainos vyksta. Pavyzdžiui, jaunųjų gydytojų iniciatyvos.

Tavo gyvenime netrūksta kelionių, taip pat 2009 metais dalyvavai Misija Sibiras ekspedicijoje. Kodėl tai yra svarbu ir kokias patirtis tai padeda sukaupti?

Misija Sibiras nebuvo kelionė, galėčiau pavadinti tai gyvenimo įvykiu. Labai džiaugiuosi, kad pavyko sudalyvauti. Išvažiavau 2009 metais, tačiau bandžiau ir 2007, ir 2008, abu kartus buvau pakviesta į bandomąjį žygį, tačiau į ekspediciją pakliūti pavyko tik iš trečio karto. Buvau nusiteikusi bandyti tol, kol pasiseks. Tai buvo labai vertinga patirtis, kviečiu visus dalyvauti. Galvojau, kad misijoje bus sudėtingiau, tačiau bandomasis žygis yra didesnis iššūkis fizine prasme. Buvo labai įdomu pamatyti, kaip lietuviai gyvena Kazachstane, išgirsti gražias ir liūdnas istorijas. Taip pat turėjome galimybę apsilankyti buvusiuose lageriuose, kurie neretai nėra tinkamai saugomi ir tiesiog pamirštami. Sutikome buvusių politinių kalinių, geriau supratome, kokias traumas ir stigmas jiems sukūrė jų patirtis lageriuose. Į Lietuvą grįžę tremtiniai, man regis, sulaukdavo daugiau supratimo ir užuojautos, politiniams kaliniams grįžti ir pritapti buvo dar sudėtingiau.

Kelionės, bendrąja prasme, man yra atradimai ir galimybė plėsti savo akiratį. Tai padeda pamatyti, kiek daug pasaulyje yra spalvų ir kaip kiti gyvena. Pavyzdžiui, neseniai buvau Namibijoje, vienoje iš Pietų Afrikos regiono valstybių, apie kurią dar mažai žinome. Joje įvyko pirmasis XX amžiaus genocidas. Tuo metu kaizerinė Vokietija Namibijoje išžudė didelę dalį kelių genčių ir iki šiol oficialiai to nepripažino. Dėl šios priežasties vyksta bylinėjimasis teisme Niujorke. Tuo metu, kai aš buvau šalyje, buvo grąžinta dalis palaikų (skalpų ir kaulų) iš Vokietijos, nes kai kuriuose Vokietijos universitetuose vis dar yra saugoma dalis aukų palaikų, kurie buvo išvežti neva moksliniams tyrimams baltosios rasės viršenybei pagrįsti. Buvo labai skaudu matyti, kokias postkolonijines traumas ten gyvenantys žmonės jaučia ir kiek daug mes, europiečiai, nežinome apie dar šiandien gyvus kolonijinio laikotarpio padarinius. Galimybė pabendrauti su skirtingų genčių atstovais buvo neįkainojama patirtis. Nacistinė Vokietija labai daug metodų, kuriuos taikė Holokausto metu, pritaikė iš istorinio laikotarpio, kuomet jie buvo Namibijoje ir vykdė genocidą ten. Tai atveria akis ir padeda suprasti tuos skaudulius, kurie yra gyvi ir šiandien.

VU TSPMI baigei Lyginamosios politikos (dabar Šiuolaikinės politikos studijų) magistro programą. Kodėl pasirinkai būtent šią programą ir kodėl patartum ją rinktis ir kitiems, kurie svarsto tęsti savo studijas?

Jau bakalauro studijų metais pajutau didelį skirtumą nuo mokyklos, kur nebuvo pratę diskutuoti, nes pamokų metu tiesiog turėdavai atsakyti į užduotą klausimą. Trūko įgūdžio šnekėtis ir aptarti svarbius dalykus. Tai atradau vėlesniuose bakalauro kursuose ir ypač magistro studijų metais. Mūsų kursas buvo nedidelis, gal apie dešimt žmonių, buvo puiku studijuoti su tokiais motyvuotais žmonėmis. Man didžiausias pliusas buvo tai, kad mes galėjome pasižiūrėti į tuos pačius dalykus iš skirtingų autorių perspektyvos, iš jų pasaulio suvokimo prizmės. Nepriklausomai nuo to, kokias pažiūras tu turi, ir nesvarbu kokį klausimą nori aptarti, šeimos sampratos ar pilietybės, tu stengiesi suprasti kito žmogaus poziciją ir nesmerkti, nes tavo nuomonė tikrai nėra geresnė. Supratimas ir perspektyvų gausa yra tai, už ką aš esu dėkinga VU TSPMI. Lyginamosios politikos studijos labai padeda to išmokti ir taip pat tiesiog yra labai įdomu. Studijos turi teikti džiaugsmą. Man pavyko tai atrasti būtent čia, institute.

Tradiciškai žmonių klausiame, ko jie palinkėtų VU TSPMI bendruomenei, bet šį kartą norėtume tavęs paprašyti palinkėjimo kiekvienam – kaip mes galime prisidėti, kad Lietuvoje būtų daugiau skaidrumo?

Norėčiau palinkėjimą skirti VU TSPMI bendruomenei, kad nereikėtų apsiriboti tik intelektualiais pokalbiais, kurių mes turime pakankamai, o ir patiems rodyti pavyzdį savo veiklomis ir veiksmais. Dažnai papuolu į situaciją, kai kalbame apie problemą, žmonės ją supranta bei žino, kad ją reikia spręsti, bet apsiriboja tiesiog pašnekesiu. Norėčiau palinkėti nebijoti nuo pokalbio pereiti prie kažkokio veiksmo, kad ir koks mažas jis būtų. Tai gali būti labai maži ir paprasti veiksmai, kad ir pagalba naujakuriui susipažįstant su miestu, ar tiesiog pagalba bendruomenei. Norėdami ištaisyti tai, kas mums nepatinka, turime pradėti nuo savęs.