Uždaryti
Visi VU TSPMI žmonės

Romas Švedas

VU TSPMI lektorius

Galbūt galėtumėte papasakoti apie savo santykį su Institutu?

Mano santykis su Institutu yra labiau praktinis nei akademinis. Kodėl? Todėl, kad 20 metų turėjau labai aktyvios praktinės patirties tarptautinių ekonominių santykių ir kitose srityse. Ir netgi išėjęs iš valstybės tarnybos vis tiek dalyvauju kaip ekspertas ir kaip VU TSPMI bendruomenės narys įvairiose institucijose ir projektuose. Visas mano indėlis į VU TSPMI: pasidalinti praktine patirtimi — tiek su akademine bendruomene, tiek su studentais, kurie studijuoja. Retai kada vadinu studentus studentais, renkuosi žodį „kolegos“ — juk mes visi visą gyvenimą mokomės. Ir tai, kad galiu savo praktines žinias perduoti, pasidalinti, papasakoti užkulisius, padėti nagrinėti atvejus, tai, regis, yra didžiausia mano pridėtinė vertė. Kitas dalykas — kokia gi mano praktinė patirtis? Mano patirtis susijusi su Lietuvos patirtimi: kaip judėjo, evoliucionavo Lietuvos istorija, taip judėjo ir mano patirtis. Atkūrus Nepriklausomybę Lietuva turėjo atsirasti ne tik tarptautinės politikos, bet ir tarptautinės ekonomikos žemėlapyje. Šį kelią man ir teko nueiti: tiesiogiai dalyvauti derybose dėl laisvosios prekybos sutarčių su Šiaurės šalimis, su Baltijos šalimis, su Vidurio Europos šalimis. Tada kitas didžiulis etapas buvo derybos dėl narystės Pasaulio prekybos organizacijoje — šešeri metai derybų. Taip pat derybos dėl narystės ES. Vėliau, dirbant Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Briuselyje, žengti pirmuosius Lietuvos narystės Europos Sąjungoje žingsnius, kur kiekvieną dieną vėl vyko derybos. Kaip vienas iš Lietuvos ministrų tuomet sakė: „pasibaigė derybos dėl narystės ES, tegyvuoja derybos!“ Dirbant Lietuvos energetikos ministerijoje teko kuruoti visus didžiausius tarptautinius projektus: naujų elektros jungčių su Švedija ir Lenkija tiesimą, naujosios Visagino atominės elektrinės vystymą bei ieškoti strateginio investuotojo, prisidėti prie ES Baltijos energetikos rinkos jungčių plano inicijavimo ir vykdymo. Mano patirtis yra tiesiogiai susijusi su buvimu pirmoje fronto linijoje. Netgi dabar, kuomet jau nedirbu valstybės tarnyboje, ir toliau aktyviai dalyvauju tarptautinėje praktinėje veikloje. 2016 m. gruodžio mėnesį tapau AB „Lietuvos geležinkeliai“ Valdybos pirmininku, kur sprendžiame klausimus dėl Rail Baltica statybos, Rengės ruožo į Latviją ar darbo su PKN Orlen bendrove. Ši bendrovė turi netgi savo atstovybes užsienio valstybėse, tarsi ambasadas. Taip pat, 2017 m. rugsėjo mėnesį buvau išrinktas JT Espoo konvencijos įgyvendinimo komiteto pirmininku, kuriame svarstomi valstybių bendradarbiavimo per sieną atvejai dėl galimo neigiamo poveikio aplinkai dėl naujai statomų ar esamų infrastruktūros projektų. Šiame komitete nagrinėjamas ir mums aktualus Astravo AE atvejis. Dalyvavimas 2014 m. Lietuvos prezidento rinkimų kampanijoje einant LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės rinkimų štabo vadovo pareigas, vėlgi, buvo praktinė patirtis, kurią vėliau turėjau progos aptarti su Instituto kolegomis.

Jeigu koks nors studentas — kaip sakote, kolega — skaitytų ir pagalvotų, kad norėtų tapti derybininku, tai kokios, jūsų nuomone, savybės yra reikalingos ir kokias reikia ugdyti?

Derybų kurse skiriame visą seminarą tam, kokios turėtų būti derybininko kompetencijos. Žinoma, išlieka klausimas: ar derybininku gimstama, ar juo galima tapti? Derybų meno galima išmokti, ypač tarptautinėse derybose — jose yra tam tikri standartai. Bet svarbiausias dalykas, į ką reikia atkreipti dėmesį, kad tarptautinėse derybose, skirtingai nei komercinėse derybose, yra trys esminiai elementai. Derybų tikslas, objektas — tai ko derybose reikia siekti. Tada tą objektą supanti aplinka: istorinė, įvairios sąlygos, prielaidos, kurios daro įtaką derybinei aplinkai. Ir trečia – tarptautinėse derybose yra labai svarbūs santykiai su kitomis šalimis, su kuriomis mes deramės. Mūsų geri santykiai yra vienas iš derybų objektų. Tame atsiranda sudėtingumas: tarptautinėse derybose reikia labai gerai žinoti savo tikslą, o tai nebūna lengva. Reikia suprasti supančią aplinką ir nesugadinti santykių. Kaip pavyzdį galiu pateikti Lietuvos geležinkelių atvejį dėl kurio dabar ūžia visa Lietuva. Lietuvai skirta bauda už Rengės ruožo nuardymą į Latviją. Klausimų daug: eismo sauga, sąžininga konkurencija, ekonominė nauda ir santykiai su kaimynais. Kaimyninės šalys yra tos, su kuriomis sudėtingiausia palaikyti tarptautinius santykius, nes su kaimynais nuolatos atsiranda bendrų reikalų, kuriuos reikia spręsti. Svarbiausias dalykas, ką, paprastai, sunku suvokti, galutiniame rezultate ruošiantis deryboms reikia suprasti, kad didžiausios derybos būna ne su tuo, su kuo deriesi, bet su savimi.

Kuria prasme?

Prieš pateikiant derybinę poziciją — dėl jos reikia apsispręsti namie. Reikia susitarti su savimi asmeniškai. Tiek dėl ekonomikos, tiek dėl teisės, tiek dėl moralės, tiek dėl etikos. Kai jau apsisprendi kaip turėtum elgtis, tuomet derybose eini į santykį su kitais. Bet santykis su savimi yra keleriopai sudėtingesnis ir svarbesnis už santykį su kitu, nes santykis su kitu atskleidžia mūsų vertybes, mūsų laikyseną, mūsų supratimą. Yra manančių, kad nuardyti bėgius ir laikyti šią problemą neišspręsta yra normalu. Manau, kad tai — pamoka Lietuvai, kurią linkėčiau išmokti.

Minėjote, kad derybų metų veikia įvairios normos: tiek teisinės, tiek kultūrinės, tiek moralinės. Galbūt galėtumėte iš savo patirties pasakyti pavyzdį, kai derybų kryptį nulėmė moralinės normos?

Kaip pavyzdį galėčiau duoti ES derybinę poziciją santykyje su Rusijos federacija dėl to, kas vyksta Ukrainoje. Kur yra didžiosios derybos? Ar tai derybos tarp ES lyderių ir Kremliaus Rusijos? Ar tai klausimas apie tai, kokias taikyti sankcijas Rusijos federacijai? Didžiosios derybos yra ne su Kremliaus Rusija, bet Briuselyje, ES šeimoje, viduje. Klausimas susijęs su tarptautinės teisės interpretavimu ir vertinimu, tradicijomis, morale, etika: kiek mes toleruojame tai, kas vyksta Ukrainoje? Būtent čia atsiranda sudėtingumas: kur yra mūsų „raudonoji linija“? Ar mes ją apskritai turime? Kur yra mūsų vertybių ir tolerancijos ribos? Kita pusė — Kremlius — matydamas, kad tai yra toleruojama, toliau tęs savo žingsnius. Tuomet ir agresija bus tęsiama, ir mes turėsime problemų su savimi ir savo vertybėmis.

Ar reikalingas teorinis žvilgsnis į derybas? Ar įmanoma išmokti derybų iš teorijos, jeigu toks žvilgsnis yra reikalingas? Ar nėra tai grynai praktinis dalykas?

Labai taiklų ir jautrų man klausimą uždavėte. Didis klausimas: kaip mes įgyjame žinias? Kaip mes sukuriame kompetencijas? Derybininko kompetencijos susideda iš dviejų dalių: žinių ir vertybių. Žinias galima sukurti skaitant knygas ir ateinant čia, į VU TSPMI. Vertybes vis tik mes galime sukurti dalyvaudami praktiniame gyvenime. Praktinė patirtis sukuria vertybes, kurios nurodo kaip toliau eiti gyvenimu, kaip dalyvauti profesinėje veikloje. Sukurti patirtį neišgyvenant nervinio streso praktiškai neįmanoma. Praktinės patirties vertybės atsiranda tuomet, kai sudėtingose situacijose reikia pačiam priimti sunkius sprendimus, kai padaromos klaidos. Deja, stipriausios vertybės, paprastai, yra sukuriamos per karčią patirtį ir per klaidas. Žinoma, čia, TSPMI, reikia pasisemti kiek įmanoma daugiau žinių ir tada po truputį įgyti praktinės patirties tiesiogiai dalyvaujant derybose. Seminarų metu nėra taip lengva perteikti nervinį spaudimą, psichologinę įtampą, atsakomybės jausmą, sėkmes ar nesėkmes. Bet papasakota patirtis taip pat yra naudinga. Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo dalyvavau, praktiškai, visuose derybų procesuose, susijusiuose su tarptautine ekonomika: tiek dvišaliuose, tiek daugiašaliuose. Nepasidalinti šia patirtimi būtų nesąžininga, todėl jaučiu, netgi, savotišką pareigą tai daryti.

O Jūs mokykloje ar universitete galvojote apie tokį darbą?

Tokio darbo negalėjau tikėtis, nes užaugau sovietinėje aplinkoje ir baigiau sovietinę mokyklą. Anuomet apie užsienį niekas nekalbėjo: buvo uždrausta kalbėti ir galvoti, nebent kaip apie „supuvusį“ blogį. Negalvojau apie tai, tai atsitiko visiškai netikėtai. Dar mokiausi VU Teisės fakultete, atkūrus Nepriklausomybę keitėsi mūsų vyriausybinės ir valstybinės institucijos, tarptautinis flangas buvo silpniausias, nes nebuvo vystomas atskirose Sovietų Sąjungos respublikose. Visa užsienio politika buvo sukoncentruota Maskvoje. Taigi, atkūrus Nepriklausomybę, tarptautinių santykių srityje buvo didžiulė niša, kurioje reikėjo daug žmonių ir  užsienio kalbų žinojimo. Dėl uždaros sovietinės sistemos mokančių užsienio kalbą buvo trūkumas. Kaip tik buvau baigęs čia, už kampo, kaimynystėje esančią S. Nėries mokyklą, kurioje anglų kalbos buvo mokoma sustiprintai. Mokyklų su sustiprinta užsienio kalba tuomet Lietuvoje nebuvo daug, todėl jos buvo tarsi privilegijuotos. Taigi, mano anglų kalba nebuvo gera, bet buvo stipresnė nei Lietuvos vidurkis. Tokiu būdu iškart pakliuvau į tarptautinių santykių aplinką. Taip viskas ir išsirutuliojo. 1991 m. pradėjau dirbti LR Tarptautinių ekonominių santykių ministerijoje, vėliau, 1993 m. šios ministerijos funkcijos buvo perkeltos į Užsienio reikalų ministerija, tad taip aš ir atsidūriau diplomatinėje tarnyboje. Užaugau S. Nėries gimnazijos ir Instituto kaimynystėje. Abi šios vietos —mano vaikystės ir paauglystės teritorija, tad labai man brangios.

O būna taip, kad derybų baigtį nulemia autoritetas? Kiek jo vaidmuo apskritai svarbus?

Taip, autoritetai labai svarbūs, tačiau dažnai autoritetais tampama dėl to, kad turimos aukštos kompetencijos žinant kaip gerai vesti derybas. Derybos dažnai užstringa dėl to, kad besiderančios šalys nesusikalba. Jos negali pasiekti sutarimo dėl įvairiausių priežasčių: dėl tarpkultūrinių skirtumų, arba dėl išankstinio priešiško nusiteikimo, net negali girdėti, ką sako kitas. Pavyzdžiui, kaip Izraelis ir Palestina ar, dabar, Ispanija ir Katalonija. Tuomet autoriteto, trečio nepriklausomo asmens vaidmuo yra svarbus. Taip pat svarbi yra vertybinė lyderystė ir toje šalyje, ir kitoje. Vienas iš didžiausių pavojų, kuris derybose tyko kiekvieno, tai „užsiciklinti“ ir per daug užspausti save į pozicines derybas pamirštant pagrindinius principus ir tikslus. Tuomet, paprastai, nukrypstama nuo pagrindinio derybų tikslo ir tikslu patampa siekis išsaugoti savo veidą.

Minėjote šiek tiek, kad mes visi mokomės visą gyvenimą. Norėčiau paklausti, iš dėstymo, ką jūs pats išmokstate, ko gaunate iš dėstymo patirties, iš studentų?

Praktinė derybų pusė — nuolatinis bėgimas. Lėktuvai, ofisas, lėktuvai, ofisas. 90-ųjų metų pradžioje tarptautinių santykių tema nebuvo literatūros, be to, labai trūko laiko žinioms įgauti. Nebuvo kada apskritai pagalvoti ir analizuoti: kodėl tie procesai vyksta taip ar kitaip? Prisijungus prie Instituto, savo praktinę patirtį papildžiau teorinėmis žiniomis, dabar turiu galimybę iškelti klausimą „kodėl?“ ir pabandyti į jį atsakyti. Papildau save per teorinę ir akademinę analizę — dabar skiriu tam laiko, kam anksčiau neturėjau. „Atsuku gyvenimo filmą“ ir bandau analizuoti vieną ar kitą epizodą. Taip pat, bendrauju su Instituto akademiniu kolektyvu ir jaunais žmonėmis, matau, kuo jie gyvena, semiuosi naujų žinių. Būdamas čia parašiau ir keletą darbų, todėl buvimas šioje bendruomenėje daro mane brandesniu žmogumi.