Uždaryti
2019-08-22 02:22:55
2019-08-13 00:00:00

Informuojame, kad pažymas, liudijančias studento statusą (skirtas viešojo transporto nuolaidoms ir pan.), pirmojo kurso studentai galės atsiimti rugsėjo 2 d., mokslo metų pradžios šventės metu.

Visi VU TSPMI žmonės

Indrė Širvinskaitė

VU TSPMI absolventė, VU Neįgaliųjų reikalų koordinatorė, geriausio bakalauro darbo autorė

Anksčiau studijavai Istorijos fakultete, o vėliau įstojai į VU TSPMI. Kodėl pasirinkai studijas VU TSPMI? Kuo institutas tau yra ypatingas?

Taip, pirmą kartą stojau į Istorijos fakultetą, Kultūros istoriją ir antropologiją. Tos studijos man tikrai daug davė, padėjo supratimo apie akademiškumą pagrindus. Išėjau jų beveik pusę ir tuomet suabejojau, ką apskritai norėčiau baigti, nes mane domino labai įvairūs dalykai, viskas buvo įdomu. Buvau įstojusi į Olandiją studijuoti išmaniųjų technologijų, paskutinę minutę apsigalvojau, svarsčiau stoti į biochemiją… Per veiklą VU SA natūraliai pradėjau gilintis į aukštojo mokslo sistemą ir reformas. Pamačiau, kad politika yra arčiau mūsų kasdienio gyvenimo, nei gali pasirodyti, man pasidarė įdomu, kaip priimami sprendimai. Galiausiai nusprendžiau studijas tęsti socialinių mokslų srityje ir TSPMI atrodė logiškas sprendimas, nes žinojau, kad galiu būti rami dėl studijų kokybės. Šiuo sprendimu džiaugiuosi.

Institutas ypatingas tikriausiai savo tarpdiscipliniškumu ir tuo, kad visada stengiasi išlaikyti kokybę bei profesionalumą. O labiausiai patinka tai, kad dėstytojos ir dėstytojai yra ne tik geriausi savo srities specialistai, bet ir nori perduoti savo žinojimą, ugdyti. Tai labai motyvuoja. Apskritai studijos čia labai įdomios, gavau atsakymus į klausimus, kurių pati nežinojau turinti. Tiesa, studijų metu manyje vis dar kovojo istorikės tapatybė, tačiau į pabaigą pradėjau priimti ir TSPMI tapatybę, išmokau jas suderinti. Tai, kad dabar būsiu pavadinta „TSPMI žmogumi“, man vis dar šiek tiek keista, bet smagu.

Jau šį penktadienį tau bus įteiktas bakalauro diplomas ir diplomas už geriausią bakalauro darbą „Tibeto klausimas Lietuvos užsienio politikoje: tarp vertybių ir pragmatizmo“. Kaip pasirinkai tokią tyrimo temą? Kaip manai, kokia yra tavo darbo sėkmės paslaptis? Galbūt planuoji tęsti savo tyrimą studijuodama magistrą?

Tibeto klausimas man buvo žinomas seniai ir pasirodė labai geras analizės kampas dabartiniame kontekste, kai kalbama apie Kinijos vaidmenį, su tuo susijusius saugumo klausimus. Jis siejasi su Lietuvos tapatybe dėl brėžiamų istorinių analogijų, jo aktualizavimas viešojoje erdvėje nuosekliai apima laikotarpį nuo pat nepriklausomybės atgavimo, be to, jo kontekste pastebimai kyla įtampa tarp įvairių vidaus veikėjų. Visa tai leido nuosekliai išanalizuoti klausimo vietą politinėje darbotvarkėje, apčiuopti pokyčius bei identifikuoti tai lėmusius vidinius ir išorinius faktorius, tarp jų – Lietuvos ryšių su Kinija stiprėjimą.

Rašydama negalvojau, kad gausiu tokį įvertinimą. Vienaip ar kitaip, sėkmės (ne)paslaptys tikriausiai trys – įdomi tema, laiko planavimas ir dėstytojų pagalba. Be jos tikrai būčiau paklydusi. Be to, turėjome tikrai puikų bakalauro darbo seminaro koordinatorių Justiną Dementavičių, kuris visiems mums padėjo kaip galėjo ir labai palaikė visais rašymo etapais.

Kokia yra Lietuvos pozicija Tibeto klausimu? Ar atlieki jos įvertinimą savo bakalauro darbe? Ką sako tavo darbo išvados?

Tyrime rėmiausi neoklasikiniu realizmu, kuris įtraukia ir išorės nepriklausomus kintamuosius, ir valstybės vidinius veiksnius analizuojant užsienio politiką, leidžia analizuoti elitų požiūrius (elite perceptions), darančius įtaką užsienio politikos sprendimams. Tai padėjo paaiškinti, kodėl Tibeto klausimas visą laikotarpį nuo nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje liko aktualus, nepaisant Kinijos spaudimo jį slopinti. Analizuodama politikų pasisakymus ir interviu su įvairiais įsitraukusiais veikėjais, išskyriau du vyraujančius požiūrius – vertybinį ir pragmatinį – kurie tarpusavyje konkuruodami veikia politikos sprendimus. Vertybinis požiūris yra paremtas Lietuvos kaip valstybės, išsilaisvinusios iš komunistinio režimo, tapatybe, istorinėmis analogijomis tarp Lietuvos ir Tibeto. Lietuvos nacionalinis interesas šiame požiūryje formuluojamas kaip taisyklėmis grįstos tarptautinės sistemos palaikymas. Kinija matoma kaip valstybė agresorė, t.y. kelianti grėsmę šiai pasaulinei tvarkai, o netiesiogine prasme – ir pačiai Lietuvai. Iš to kyla vertybinės pozicijos pagrindinis tikslas – nuolat kelti ir aktualizuoti Tibeto klausimą siekiant, kad jis nebūtų pamirštas. Pragmatinio požiūrio atstovai Lietuvą mato pirmiausia kaip mažą valstybę, bejėgę paveikti didžiųjų galių politiką. Kinija nėra matoma kaip grėsmė pirmiausia dėl to, kad ji yra toli. Todėl ekonominiai santykiai su ja vertinami kaip galimybė konkuruoti regione. Negana to, čia svarbus prekybos su Rusija veiksnys. Pašlijus santykiams su ja, Kinija matoma kaip alternatyvi rinka eksportui. Iš to kyla pragmatinė pozicija, kurios tikslas – kiek įmanoma labiau vystyti santykius su Kinija („Vartų į Europą“ koncepcija) ir, atsižvelgiant į Kinijos reikalavimus, slopinti Tibeto klausimo kėlimą. Šios dvi pozicijos konkuruoja ir tai, kuri bus išlaikyta, priklauso nuo įvairių išorės ir vidaus faktorių sąveikos.

Tyrimo rezultatai parodė, kad Tibeto klausimo vieta užsienio politikos darbotvarkėje kito, išskiriami keturi laikotarpiai pagal lūžinius momentus (į kuriuos dabar detaliai nesileisiu). Bendrai didžiojoje dalyje tiriamojo laikotarpio buvo stengiamasi palaikyti balansą tarp pragmatinės ir vertybinės pozicijų. Galiausiai paskutiniu laikotarpiu tai tapo sudėtinga dėl pakitusios Kinijos užsienio politikos: sugriežtėjusių sankcijų ir suintensyvėjusio, diferencijuoto spaudimo įvairiems Lietuvos vidaus veikėjams. Tai buvo lemtingas nepriklausomas faktorius, lėmęs vertybinės pozicijos išstūmimą iš oficialios politinės darbotvarkės ir marginalizavęs ją platesniu mastu visuomenėje.

Man pačiai įdomiausia, labiau šalutinė, išvada – tai, jog Lietuvos kaip demokratinės valstybės institucijos susiduria su dilema, kaip patenkinti Kinijos valdžios keliamus reikalavimus kartu užtikrinant žodžio, susirinkimų laisves ir kitus demokratinius principus. Tai sukuria kurioziškas situacijas, ir savotišką „šokį“, kai bandant laviruoti imamasi kūrybingų sprendimų: oficialių vizitų metu protestuotojai uždengiami apsaugos darbuotojų kūnais, staiga išskleistais lietsargiais, ir t.t. Tiesa, kartais kūrybingai išspręsti situacijų nepavyksta, kas kelia klausimų dėl pareigūnų veiksmų proporcingumo taikių protestų metu: protestuotojai suimami dėl ne vietoje pereitos gatvės, vėliau vos pasibaigus vizitui paleidžiami ir pan. Tai man pačiai įdomiausia analizės rezultatų dalis, kurios, deja, negalėjau išplėtoti dėl ribotos apimties.

VU SA Centriniame biure dirbai Socialinės srities koordinatore. Kaip vertini darbą studentų atstovybėje? Papasakok plačiau apie savo patirtis.

VU SA man davė daugiau, nei galėjau tikėtis, nes per darbą ten atradau negalios sritį. Analizuodama aukštojo mokslo ir universiteto problemas ir besigilindama į Bolonijos procesą ir socialinę jo dimensiją supratau, kad Lietuvos aukštojo mokslo sistema yra labai meritokratinė, socialiai nejautri. Daliai studentų tokioje sistemoje sunku išpildyti savo potencialą, atskleisti gebėjimus, kai kasdien turi galvoti apie tai, kaip patekti į auditoriją ar susidoroti su kitais sunkumais. Negalia čia tik vienas iš aspektų.  Bet mano akimis tai buvo labiausiai apleista sritis, apsiribojanti sąlyginėmis finansinėmis išmokomis. Besigilindama pamačiau, kad tai ne tik aukštojo mokslo kokybės ir prestižo klausimas, bet visų pirma žmogaus teisių problema.

Grįžtant prie darbo VU SA, tai yra nuolat besimokanti, ekspertinė organizacija, studentams atstovaujanti nacionaliniu mastu. VU SA man suteikė platformą gilinti kompetencijas ir galimybę save išbandyti. Jau nekalbant apie kolegas, tapusius bendraminčiais ir draugais, kuriuos visada smagu susitikti.

Šiuo metu Vilniaus universitete dirbi Neįgaliųjų reikalų koordinatore. Ką tau reiškia šis darbas? Kaip universitetas prisideda prie to, kad neįgalieji galėtų studijuoti nepatirdami kliūčių?

Šis darbas man labai daug reiškia, nes turiu galimybę dirbti srityje, kuri man rūpi, kartu su kolegėmis kurti sistemą, kurios Lietuvos aukštajame moksle dar nebuvo. Nors užsienyje negalios skyriai universitetuose ne naujiena, Lietuvoje tai pirmas kartas, kai aukštoji mokykla paskyrė atskirą etatą vien negalios klausimams, kuris neapsiriboja finansinės paramos administravimu, o plečia supratimą apie negalią. Negalia ne visada yra matoma: prie negalią turinčių priskiriame ir asmenis, turinčius disleksiją, disgrafiją, esančius autizmo spektre ir kt. To labai trūko ir universitetas tai suprato. Šiam politiniam žingsniui svarbi buvo bendruomenės prorektorės Birutės Švedaitės-Sakalauskės kompetencija ir matymas.

Bendrai VU remiamės JT Neįgaliųjų teisių konvencija, kurios esminis principas – sudaryti sąlygas negalią turintiems žmonėms visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis. Prieinamas aukštasis mokslas yra svarbi šio mūsų kaip valstybės įsipareigojimo sudedamoji dalis. Neįgaliųjų reikalų koordinatorės pareigybės atsiradimas leidžia skirti individualų dėmesį studentėms ir studentams su negalia: įvertinti jų poreikius studijų procese, ieškoti sprendimų tuos poreikius užtikrinti, teikti rekomendacijas dėstytojoms/administracijai dėl konkrečių pritaikymo būdų, konsultuoti bendruomenę įvairiais su negalia susijusiais klausimais. Be to, organizuojame įvairius seminarus ir konferencijas šia tema, inicijuojame aplinkos pritaikymo darbus ir t.t.

Kaip pavyzdį galiu pateikti neseną atvejį, kai regos negalią turinti studentė laikė retorikos egzaminą. Su manimi susisiekė jos dėstytoja, kuri kartu su studente sugalvojo, jog atsiskaityti būtų geriausia užduotis pateikiant Brailio raštu. Ekrano skaitymo įranga nelabai tinka, nes ji įgarsina tekstą, o atsiskaitymo esmė buvo raiškiai, taisyklingai skaityti. Nors VU turime Brailio spausdintuvą, nėra kaip patikrinti, ar užduotys tikrai gerai atsispausdino. Šiuo atveju mums padėjo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, su kuria palaikom ryšį – specialistai ne tik greitai atspausdino užduotis, bet ir patikrino, ar viskas atspausdinta be klaidų. Todėl studentė galėjo atsiskaityti lygiai su visais ir visomis, buvo tinkamai įvertinti jos studijų pasiekimai. Tai gerasis pavyzdys, kuomet dėstytoja norėjo ne palengvinti egzaminą nematančiai studentei, nors tai būtų techniškai lengviau, bet ieškojo būdų sudaryti lygias galimybes atsiskaityti, o mes šiuo atveju galėjome padėti tai įgyvendinti su NVO pagalba.

Ko palinkėtum visiems šiemet baigusiems studijas institute?

Linkiu toliau gilinti, kvestionuoti savo žinojimą, panaudoti jį kuriant ateities Lietuvą ir pasaulį bei atsakingai nešti TSPMI ir VU vardą.