Visi VU TSPMI žmonės

Gustas Navickas

VU TSPMI studentas, VU SA TSPMI pirmininkas

Gustai, esi antro kurso VU TSPMI studentas, aktyviai veiki Studentų atstovybėje ir prieš savaitę tapai VU SA TSPMI pirmininku. Kaip tavo gyvenime atsirado politikos mokslai ir kaip prasidėjo tavo kelias studentų atstovybėje?

Jei atvirai, politikos mokslai gyvenime atsirado netikėtai. Dar mokyklos laikais buvau nusprendęs, kad studijuosiu ekonomiką. Jei neklystu, tai devintoje klasėje jau buvau nusimatęs ir konkretų universitetą su studijų programa. Tačiau, kai įpusėjo dvylikta klasė, bendraklasiai pradėjo man sakyti, kad reikia pasukti politikos mokslų kryptimi, nes domiuosi politiniais įvykiais ir apskritai tuo, kas vyksta pasaulyje. Tada įvyko lūžis, kuris privertė mane iš naujo viską apmąstyti ir kvestionuoti savo nusimatytą planą. Tai lėmė, kad man iš naujo reikėjo susirasti vietą savo studijomis. Pradėjau vaikščioti po įvairias paskaitas, tiek ieškodamas naujos vietos ekonomikos studijoms, tiek aiškindamasis, kas yra tie politikos mokslai. Mano sprendimui lemiamas veiksnys buvo tai, kad nuėjau į Alvydo Jokubaičio paskaitą, kur išgirdęs kompiuterių klavišų tarškėjimą nusprendžiau, kad tai yra vieta, kurioje noriu būti. Pasakiau sau, kad aš juk nežinau, ar po keturių metų norėsiu žiūrėti į skaičiukus, dėl to nusprendžiau, kad šiuo metu man reikia išsilavinimo. Išsilavinimo, kuris, atrodo, kartais yra pamirštamas. Kadangi po mokyklos buvau pasiryžęs tobulėti, VU TSPMI studijos atrodė geriausias pasirinkimas. Be to, prieš stojant dar pasižiūrėjau, kad trečiame kurse bus Politikos ir ekonomikos modulis, kas lėmė tai, kad mano pagedaujamų studijų sąraše buvo vienintelis pasirinkimas – studijos VU TSPMI.

Atstovausi VU TSPMI studentams, kokios bus tavo prioritetinės veiklos? Kaip vertini studentų situaciją institute? Ar dar yra kur tobulėti?

Prieš einant į VU SA TSPMI pirmininko poziciją, reikėjo labai gerai išsiaiškinti savo motyvaciją, dėl ko aš tai darau. Taigi, mano siekiamybė šiose pareigose bus tai, kad VU TSPMI studentai suprastų, kas yra ir ko siekia VU SA TSPMI. Aš kartais susiduriu su studentais, kurie sako, kad studentų atstovybė yra beprasmiška organizacija. Visų pirma, tai yra netiesa. O antra, negalima jų kaltinti, nes tai parodo, kad studentai nežino, nesupranta ir nepasitiki šia organizacija. Visgi, tai liūdina, nes aš organizacijoje aktyviai veikiu jau antrus metus ir matau, kiek joje yra žmonių, kurie labai sunkiai dirba studentų labui. Daug žmonių, kurie atiduoda didelę dalį savęs, bet lieka nepastebimi. Iš vienos pusės, tai gali skambėti kilniai, nes žmonės tyliai daro gerą. Bet yra ir kita pusė, trūksta studentų padėkos. Aš labai norėčiau, kad kada nors tie organizacijoje dirbantys žmonės būtų dar labiau vertinami. Toks pasikeitęs požiūris į organizacija turėtų lemti ir pačių studentų įsitraukimą į instituto gyvenimą. Tai reiškia, kad studentai gebėtų lengviau iškelti tam tikras problemas, kas yra dar vienas mano prioritetas. Noriu, kad mes taptume dar atviresni tiek klausiant studentų poreikių, tiek bendradarbiaujant su kitomis institute veikiančiomis studentiškomis organizacijomis ir administracija. Esu nusimatęs ir konkrečius prioritetinius darbus, bet galbūt čia svarbiau išsakyti viziją.

Iš studijų organizavimo ir vykdymo pusės, studentų situaciją institute vertinu labai teigiamai. Kadangi VU SA yra didelė organizacija, jungianti visus VU padalinius, tai tenka išgirsti ir kitokias patirtis. Tai verčia džiaugtis mūsų institutu ir jo noru tobulėti. Visgi, šiame klausime, asmeniškai matau ir kitą pusę, kuri yra patys studentai. Man pritrūksta jų įsitraukimo į bendruomenę ir į studijų gerinimą. Tai parodo ir pasyvus dalyvavimas įvairiuose institute vykstančiuose renginiuose, vangus apklausų pildomumas, ar problemų neiškėlimas. Tai, šiuo aspektu, tikrai yra kur tobulėti. Yra ir tobulintinų dalykų institute, bet tam reikia, kad studentai patys tai įvardintų, o ne tyliai praleistų pro akis.

Metus laiko buvai akademinio proceso reikalų koordinatoriumi instituto Studentų atstovybėje. Ar galėtum plačiau papasakoti, kodėl ši sritis yra svarbi ir kokios buvo tavo pagrindinės atsakomybės?

Oficialiai akademinę sritį būtų galima apibrėžti taip: ji puoselėja ir diegia akademinę kultūrą Vilniaus universitete. Paprasčiau kalbant, rūpinasi tuo, kad studentams iš akademinės pusės universitete viskas būtų kuo geriau. Būtent dėl to ši sritis ir yra labai svarbi. Tiek VU SA strategijoje, tiek ir pačiame universitete siekiama, kad studijos būtų orientuotos į studentų poreikius. Tai, iš esmės, akademinė sritis yra lyg tam tikras tiltas tarp poreikių ir galimybių. Yra bendradarbiaujama su administracija ir dėstytojais tam, kad būtų išspręstos tam tikros studentams kylančios problemos. Pavyzdžiui, vasarą analizuojant apklausas radome studentų nusiskundimų, kad mūsų institute seminarai vyksta nepakankamai efektyviai. Tokiai potencialiai problemai spręsti pasidarėme veiksmų planą, kuriuo siekėme išsiaiškinti, ar problema išties egzistuoja ir, jeigu taip, bendradarbiaujant su administracija ir dėstytojais tokią problemą išspręsti. Visgi, padarius apklausą išaiškėjo, kad konkrečių problemų studentai nemato. Taip pat stengiamės užtikrinti ir grįžtamojo ryšio kokybę, ypatingai iš studentų dėstytojams. Tai mūsų institute tikrai gerai veikia, nes dėstytojai linkę tą ryšį priimti, dėl to vyksta ir tam tikri pokyčiai. Taip pat rengiame pasirenkamųjų dalykų neformalius aprašus, kuriuose yra dėstytojų neformalūs atsakymai ir studentų komentarai, kurie padeda studentams apsispręsti, nes papasakojama kaip studijų dalykas realiai vyksta. Na ir kitos veiklos, kaip studentų konsultavimas studijų proceso, ar kitais akademiniais klausimais. Trumpai tariant, akademinė sritis rūpinasi, kad universitete kuo geriau būtų užtikrinami studentų akademiniai poreikiai.

Gustai, ne tik aktyviai atstovauji studentus, bet ir dalyvauji kultūrinėje veikloje. Esi šokėjas Low Air šokių mokykloje. Kaip šokis atsirado tavo gyvenime ir kokią dalį užima dabar?

Nuostabus klausimas į kurį atsakydamas, jums leidus, išsiplėsiu. Jeigu trumpai ir konkrečiai, tai šokti pradėjau šeštoje klasėje ir tai dariau keturis metus, po kurių turėjau keturių su puse metų pertrauką. Šį sezoną pagaliau sugebėjau grįžti ir tuo labai džiaugiuosi, nes šokis, kaip ir visos kitos meno formos, moko mus būti asmenybėmis. Tai yra kitas žiūrėjimo kampas tiek apskritai į pasaulį, tiek ir į patį save. Per meną gali atrasti naujų dalykų, kurie keičia supratimą, dėl to man tai yra be galo svarbu. Jei atvirai, tai aš ne tik šoku, bet ir kartais užsiimu daile, pasitaikius progai einu vaidinti ir net esu dalyvavęs paauglių operos projekte. Visa tai padeda man gyventi. Dailė yra laikas sau, kai kurdamas tu pasineri į apmąstymus. Esi tik tu, priemonės ir drobė. Sukurti vaidmenys išmoko naujo požiūrio į pasaulį. Pavyzdžiui, vaidinau Roberto Zucco, kuris yra vienas svarbiausių mano vaidmenų. Šiame spektaklyje pasakojama apie iš pirmo žvilgsnio visiškai amoralų ir nepateisinamą žmogų, bet įsigilinus ir išsidiskutavus, tu pakeiti požiūrį ir net pradedi jį suprasti. Panašiai, kaip R. Darntono „Darbininkų maištas: didžiosios kačių skerdynės Švento Severino gatvėje“, kur parodoma konteksto svarba. Filmo kūrimas yra lyg dar viena dimensija, kurioje siekiama išryškinti svarbiausius elementus, kas padeda paskui juos pamatyti įprastoje aplinkoje. Šokis moko bendrumo ir padeda priimti save. Kadangi klausimas buvo apie šokius, tai apie juos papasakosiu truputį daugiau. Man asmeniškai šokis suteikė drąsos būti savimi. Anksčiau aš negalėdavau pats kurti šokio. Visada galvodavau kaip aš atrodysiu, kokį gražesnį judesį turėsiu padaryti, kas keldavo baimę, dėl to užsiblokuodavau ir nebegalėdavau šokti. Tai lėmė ir tą pertrauką, nes galiausiai labai pavargau. Tačiau įdomu tai, kad šokiuose ir kitose meno formose išmokau, kad tau turi būti nepatogu, kad sukurtum kažką ypatingo. Noriu pasakyti, kad mums gi viskas įprasta, kas lengva, patogu, nes tai iš esmės gali padaryti bet kas. Tam, kad tu išsiskirtum, taptum kažkuo ypatingesnis, reikia išeiti iš tos saugios komforto zonos. Kas man dar įdomu, kad būtent asmenybės ir yra ypatingos. Tai reiškia, kad tas išėjimas iš saugios zonos, kuris yra lyg tam tikras apsinuoginimas sukeliantis nepatogumą, kartu suteikia ir kažką ypatingesnio, kas formuoja tavo asmenybę. Apskritai menas įprasmina daiktus ir žmones. Na ir pabaigai, nebūtina patiems kurti, galima eiti žiūrėti ir domėtis kūryba.

Ko galėtum palinkėti kiekvienam VU TSPMI studentui? Artėja sesija, kas gali padėti ją išgyventi ir pasiekti maksimalių rezultatų?

Aš linkiu, kad kiekvienas VU TSPMI studentas suprastų, kad jis studijuoja dėl asmeninio tobulėjimo. Neverta studijuoti siekiant stipendijos ar įtikimo kitiems, nes tada pamirštame patys save. Tai yra blogai, nes juk studijos yra skirtos mums. Turime iš universiteto patys pasiimti kiek įmanoma daugiau. Tikiu, kad tai suvokus studijos tampa vertingesnės. Ne išimtis ir egzaminai, kurie praeina sėkmingiau. Tai ir yra mano patarimas siekiant maksimalių rezultatų egzaminų laikymo laikotarpiu. Jeigu pats tikrai norėsi suvokti tai, ką studijavai visą semestrą, bus lengviau pasiruošti egzaminams. Be to, visiems VU TSPMI studentams linkiu įsitraukti į bendruomenę, nebijoti parodyti savęs, dėstyti savo mintis, klausti, o dar svarbiau, klausytis.