Uždaryti
2019-08-22 01:42:09
2019-08-13 00:00:00

Informuojame, kad pažymas, liudijančias studento statusą (skirtas viešojo transporto nuolaidoms ir pan.), pirmojo kurso studentai galės atsiimti rugsėjo 2 d., mokslo metų pradžios šventės metu.

Visi VU TSPMI žmonės

Gabrielė Norkūnaitė

VU TSPMI alumnė, doktorantė

Gabriele, VU TSPMI jau esi ne vienerius metus. Čia pradėjai savo bakalauro studijas, toliau pasirinkai Šiuolaikinių politikos studijų magistro studijų programą, o šiuo metu esi doktorantė. Kaip VU TSPMI atsirado tavo gyvenime ir kokios priežastys lėmė tai, kad iki šiandien esi čia?

Dauguma mano draugų stojo į teisę, kuri man neatrodė patrauklus pasirinkimas – pati norėjau kažko kūrybiškesnio. Tad pabandžiau „Kūrybinių industrijų“ studijas. Tuo metu tai atrodė it geras miksas tarp „tikro“ mokslo ir „kūrybos“. Po kurio laiko paaiškėjo, jog „miksas“ buvo, bet epitetas „geras“ ne taip jau ir tiko. Supratau, kad turiu mesti studijas. Tą ir padariau, taip pat pusmetį padirbėjau. Supratau, jog noriu tikrai kokybiškų studijų, o atsiliepimai apie TSPMI buvo būtent tokie. O ir be to jau buvau padirbėjusi ir rinkimų komisijoje, ir paskaičius Foucault (nieko nesupratau, bet labai patiko), tad politikos mokslai man atrodė įdomus laukas tiek iš teorinės, tiek iš labiau pritaikomų įvykių perspektyvų. Visu tuo noriu pasakyti, jog nereikia bijoti nežinomybės jausmo. Jeigu kyla abejonių dėl studijų ir yra galimybė – tai reikia jas keisti. Pataikius gali pasidaryti taip įdomu, jog norisi studijas pratęsti – taip bakalauro studijas pakeičia magistrantūra, šią – doktorantūra. Man tai pasirodė natūrali tėkmė.

Tavo bakalauro baigiamasis darbas buvo susijęs su Sovietiniu kinu, o magistro baigiamajame darbe jau pasirinkai problemas susijusias su Holokausto atmintimi Lietuvoje, kodėl būtent šios temos? Galbūt galėtum plačiau papasakoti, ką savo darbuose pavyko atrasti, kas būtų įdomu kiekvienam iš mūsų.

Kino ir politikos santykiu domėjausi jau seniai, o atminties studijos mane ypač sudomino studijuojant magistrantūroje vieną iš kurso dalykų pas prof. dr. V. Davoliūtę. Laukai platūs, tad susisiaurinau: vienu atveju iki Sovietinio kino, kitu – Lietuvos Holokausto atminties režimų srities.

Nežinau, ar bakalauro darbuose išvis įmanoma atrasti kažką netikėto. Juk tai tik nedidelis darbelis, supažindinantis su mokslinių tyrimų logika. Bandžiau suprasti, kokios politinės vaizduotės apraiškos yra galimos sovietiniuose kosminiuose filmuose. Neneigsiu, kartais keista rimtu veidu kalbėti apie sovietinį sci-fi, ateivius pristatyti kaip Kitą ir taip toliau. Bet juk politikos mokslai tokie yra: čia sau vietą randa ir besigilinantys į įstatymo priėmimo įrėminimą, ir galios santykius tarp robotų ir žmonijos.

Magistro studijose pasirinkau visiškai kitokią temą – Holokausto atmintį. Bandžiau pritaikyti atminties režimų teorinį lauką Lietuvoje. Atlikus darbą paaiškėjo, jog Lietuvos atminties laukas, nors ir pagarsėjantis mini skandalais spaudoje, iš tikro yra labai ramus, ypač palyginus su kaimynine Lenkija. Iš pasvarstymo apie šį palyginimą gimė ir disertacijos tema.

Apie kiną rašei ne tik savo bakalauro darbe – dažnai apžvelgi kino naujienas žiniasklaidoje. Kaip susidomėjimas kinu atsirado tavo gyvenime? Kuris iš matytų filmų paliko didžiausią įspūdį ir iki šiol yra stipriai įsirėžęs į tavo atmintį?

Kinu susidomėjau, kai man buvo 12-13 metų – netyčia pamačiau D. Lyncho „Malholando kelią“. Man be galo patiko nestandartinė filmo struktūra, sapniška atmosfera ir jaudinantis garso takelis. Vėliau sekė įvairūs mokykliniai mėgėjiškų filmukų konkursai, o pradėjus studijuoti institute nusprendžiau nepalikti filmų rašydama apžvalgas. Recenzijas publikuoju jau daugiau kaip 5 metus. Jaučiu ryšį tarp studijų ir filmų apžvalgų. Gal todėl, jog mano akimis – galios ir socialinės tikrovės bei filmų sąryšis yra nekvestionuotinas. Žiūriu nemažai filmų, dažniausiai priimdama juos kaip tam tikrą kultūrinę patirtį, tobulėjimą (man atrodo, žmonės taip vertina knygas, o filmų – ne), tačiau mėgstu ir pakankamai lėkštus filmus atsipalaidavimui. Vieno mėgstamiausio filmo išskirti negalėčiau, tačiau Lynchas, Kubrickas ir Kieslowskis galėtų būti šventasis trio.

Mūsų žiniomis, kurį laiką dirbai Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, gal gali papasakoti, ar labai skiriasi studijų procesas ten ir čia? Kokios patirties tau tai davė?

LKA dvejus metus dirbau administracinį darbą, turėjau progos pabūti tarpininke taip dėstytojų ir studentų bei prisidėti prie akademinių studijų programų tobulinimo. Nežinau, kokia ta administratoriaus biudžetinėje įstaigoje patirtis – gal įgavau daugiau kantrybės, nes niekas niekada nevyksta greitai ir paprastai? Ir sustiprinau nuomonę, jog darbas nuo 8 iki 5 yra legalus žmogaus kankinimas. Labiausiai vertinu pažintį su čia dirbančiais dėstytojais: tai be galo protingi, šviesūs ir malonūs žmonės, kuriuos galiu vadinti kolegomis, o ne viršininkais.

LKA studentai – kariūnai – turi tarsi dvigubas studijas. Be bakalauro diplomo jie gauna ir leitenanto laipsnį, taigi turi nemažai karinių pratybų. Įvairių niuansų galima surasti nemažai, tačiau matau du esminius skirtumus: orientaciją į praktinį pritaikomumą bei kontrolę. Kariūnai labiau pritraukiami prie tiesioginės naudos krašto apsaugos sistemoje – skatinami rašyti darbus, susijusius su gynyba, išteklių panaudojimu, įstatymų analize. Prievartos nėra, tačiau tai nusistovėjusi norma. Kontrolė susijusi su griežtu paskaitų lankymu, rytinėmis rikiuotėmis, gyvenimu kareivinėse, o po studijų – būtinu darbu krašto apsaugos sistemoje. Mes skatinami abejoti viskuo ir kritiškai vertinti viską – prezidentus, įstatymus, patį mokslą. O suabejoti vado įsakymu turbūt nebūtų protingiausias sprendimas. Abu pasauliai turi savo privalumų ir trūkumų, studijų programos ir dėstytojai puikūs abiem atvejais, tačiau aš, net jei ir būčiau fiziškai pajėgi – visad rinkčiausi TSPMI. Hierarchijos nebuvimas, kolegiškumas, didesnis dėmesys filosofijai ir politinei teorijai – tai instituto stiprybės, kurios skatina mokytis toliau.

Gabriele, gal galėtum trumpai papasakoti apie savo disertaciją ir tolimesnius savo planus?

Tai mano pirmieji doktorantūros metai, tad darbo tema vis dar pasikeitimų režime. Jos šerdyje – Lietuvos ir Lenkijos kolektyvinės atminties lyginimas. Greičiausiai, kad filmų, vizualinėje srityje. Disertacija yra mano bakalauro ir magistro darbų mišinys – esu tuo labai patenkinta.

Vienas iš mano tikslų – tą disertaciją parašyti ir apsiginti, nes kelias dar ilgas. Gal doktorantūra prie to nuves, o gal ir ne. Kol kas nebursiu iš kavos tirščių. Šiuo metu noriu užsiimti puikia galimybe gilintis į atminties studijas, ieškoti įkvėpimo akademinėse diskusijose ir konferencijose ir būti savo alma mater dalimi. Nenoriu turėti planų. Man pakanka žinoti, kad noriu mokytis naujų dalykų – vairuoti, programuoti, groti, ir tobulėti – rašyti, mąstyti, diskutuoti.

Tradiciškai kiekvieno iš mūsų pašnekovo prašome kažką palinkėti. Šį kartą norėčiau tavęs paprašyti patarimo žmonėms, kurie ieško kelio akademiniame pasaulyje, kaip tikslingai išlaikyti motyvaciją ir nuosekliai, nuo pat pirmo kurso iki doktorantūros pirmųjų metų, keliauti mokslo keliu?

Linkiu nesureikšminti ir nesusireikšminti. Akademinis kelias yra vienas iš galimų – jeigu jis atrodo patrauklus, tai galima ir pabandyti. Tačiau siūlau tai daryti dėl savęs paties, dėl tobulėjimo, pažinimo paskatų ir noro užsiimti tuo, kas patinka. Pažįstu nuostabių ir protingų, tačiau perdegusių žmonių. Jiems mokslas – ne proceso dalis, o vienintelis gyvenimo tikslas. Kančia yra be galo romantizuota, tačiau ji neturėtų būti mokslo palydovė. Disertacija tėra trupinys moksle, ir juo labiau gyvenime, tad siūlau atsipalaiduoti ir į viską žiūrėti paprasčiau.