Uždaryti
Visi VU TSPMI žmonės

Dovilė Jakniūnaitė

Profesorė, VU TSPMI Alumni, tyrėja ir dėstytoja

Visai neseniai baigėsi net du jūsų moksliniai projektai. Vienas jų „Sienų konceptualizacijos XXI amžiuje: diskusijos ir praktikos vidurio Rytų Europoje“. Galbūt galėtumėte šiek tiek papasakoti , apie ką šis projektas ir ką jis siekia išsiaiškinti? 

Iš projekto pavadinimo aišku, kad jis buvo apie sienas – dalyką, kuris mane domina seniai, dar nuo tada, kai rašiau disertaciją apie Rusijos kaimynystės sampratą ir įrodinėjau, kad ši šalis neturi savo stabilių sienų idėjos. Šį kartą dėmesį patraukė teritoriniai konfliktai regione ir dėl jų ar po jų atsirandantys, lyg ir valstybiniai lyg ir ne, dariniai. Galų gale apsistojau ties Gruzijos atveju ir nuo jos atsiskyrusių darinių – Abchazijos ir Pietų Osetijos –  tyrimu. Mane domino ne pats konfliktas, jo priežastys ar jo sprendimo galimybės – apie tai jau daug rašyta. Mane šios teritorijos domino, nes jose siekiama sukurti valstybes. O sukurti valstybę – tai reiškia kontroliuoti jos sienas ir teritoriją. Tad ir siekiau išsiaiškinti ir parodyti, kaip vyksta nepripažintų valstybių teritorialumo kūrimas, kas dėl to vyksta su  Gruzijos valstybingumu ir kaip sienijimo (taip vadinu sienų radimąsi) procesai siejasi su mūsų mąstymu apie šiuolaikinę tarptautinę politiką.

Kokios jo išvados? Kokių naujų dalykų atradote?

Tyrimo rezultatus jau greitai bus galima perskaityti knygoje „Kaip tapti valstybe: sienos ir erdvės Gruzijos teritoriniuose konfliktuose“. Manau, kad priklausomai nuo skaitančiojo ar skaitančiosios, išvados atrodys skirtingai. Viena vertus, tai knyga, kuri parodo, ką reiktų daryti, norint panašėti į valstybę, bet kartu perspėja apie tarptautinių santykių spąstus. Kita vertus, akademiniame kontekste knyga įsitraukia į diskusijas apie produktyvią sienų galią ir šiuolaikinės tarptautinių santykių sistemos adaptyvumą. Tretiems nauja bus tai, kad yra išanalizuoti naujausi sienijimo Abchazijoje ir Pietų Osetijoje procesai, kurie dar nėra pakankamai įsisąmoninti ir apmąstyti.

Kodėl apskritai pasirinkote akademinį darbą? Kuri jo dalis – dėstymas, mokslinių darbų rašymas – jums labiausiai patinka ir kodėl? Galbūt visi turi savų pliusų ir minusų?

Norėčiau pasakyti, kad visada žinojau, jog dirbsiu ir norėsiu dirbti universitete, jame dėstyti. Bet negaliu. Tiksliau būtų pasakyti, kad visada mėgau skaityti, buvo smalsu sekti pasaulio politines naujienas ir nenorėjau dirbti užsienio reikalų ar kitoje ministerijoje – tuo metu maždaug toks karjeros pasirinkimas atrodė akivaizdžiausias. Tad pasirinkau studijuoti kuo ilgiau, lyg vengdama priimti sprendimą. Dabar visiems sakau taip nedaryti, nors ir manau, kad man pasisekė tokiu būdu surasti, kas man tinka ir patinka daryti. Didžiausia netikėtumas man pačiai buvo tai, jog man gali patikti ir dėstyti. Tikrai ne iš karto, bet taip iš tiesų atsitiko. Tad dabar savo darbą nusakau dviem lygiaverčiais žodžiais – tyrėja ir dėstytoja, nors ir pridėdama, kad jų eiliškumas visgi svarbus.

Jeigu prisimintumėte tuos laikus, kai stojote į bakalauro studijas, kaip atrodė VU TSPMI? Tiek žiūrinti išorės, dar neįstojus, nepatekus „vidun“ – pavyzdžiui, kas jus viliojo tuo metu stoti čia? Tiek iš vidaus: kuo skyrėsi ir buvo panašūs dabartinis ir to meto Institutai?

Buvo dvidešimtojo amžiaus keli paskutinieji metai, kai atsidūriau institute. Mažai apie jį žinojau, tik tai, kad tai naujas padalinys ir kad mokomasi diplomatijos ir dar kažko daugiau nei parašyta keliskart perskaitytame Gedimino Vitkaus Politologijos vadovėlyje, kuris, matyt, ir buvo pagrindinis „kaltininkas“, suviliojęs politikos mokslais, kartu su mano geografijos mokytoju. Tada Institutas buvo iš tiesų šviežias, neturėjo savo erdvės, buvo akivaizdu, kad mokosi ne tik studentai, tuo pat metu mokėsi ir dėstytojai. Dabar viskas daug solidžiau, rimčiau, griežčiau, institucija suaugo, žmonių – ir studentų, ir dėstytojų – gerokai daugiau. Šito kaina – daug mažesnis lankstumas, daug mažiau „avantiūrizmo“, tačiau kartu –  daug didesnis profesionalumas – ir mokslininkų, ir dėstytojų.

VU TSPMI baigėte tiek bakalaurą, tiek magistrą, tiek doktorantūrą, dirbote ir administracijoje. Galbūt galėtumėte pasakyti kelis dalykus, išmoktus čia,  kuriuos labiausiai vertinate? Ir kodėl?

Iš tiesų, labai ilgai esu vienoje institucijoje, bet kadangi būnant joje statusai ir vaidmenys keitėsi, atrodo, kad ir dariniai buvo skirtingi. Tad ir patirtų bei išmoktų dalykų, matyt, yra daug. Dabar į galvą ateina du. Vienas – tai labai vertinu tai, jog moksline prasme galėjau daryti ką norėjau ir kas man pačiai atrodė prasminga ir reikalinga, gal dėl to, kad moksliškumo ir jo vertinimo supratimas nebuvo tada įgavę tokių formalistinių ir keistų formų kaip dabar, o gal dėl to, kad terminas „mokslinės karjeros formavimas“ buvo visiškai mums nepažįstamas. Kitas dalykas – tai jau pamoka. Dirbant TSPMI administracijoje ir penkerius metus vadovaujant Mokslo, viešųjų ir tarptautinių ryšių skyriui supratau, kad mokslinis ir organizacinis-administracinis darbas nesuderinami. Jei prioritetas yra dirbti su idėjomis ir žiniomis, norisi suprasti ir aiškinti, tai ir reikia tai daryti, o ne stengtis būti svarbia kiek įmanoma daugiau sričių.