Uždaryti
Visi VU TSPMI žmonės

Austėja Milvydaitė

VU TSPMI alumnė, ES programos „Kūrybiška Europa“ MEDIA paprogramės koordinatorė

Austėja, papasakok apie savo kelią į VU TSPMI – čia baigei bakalauro studijas. Kaip čia atsidūrei?

Buvau iš tų žmonių, kuriems mokykloje daug dalykų sekėsi gerai, todėl labai aiškios, konkrečios krypties neturėjau. Labiausiai mėgau kalbas ir istoriją, domėjausi kultūra ir įvykiais pasaulyje, tad pradėjusi domėtis potencialiomis studijų kryptimis, maždaug 11-oje klasėje nusprendžiau, kad man turėtų patikti tarptautiniai santykiai. Šią mintį sustiprino ir mainų patirtis – atrinkta JAV ambasados Lietuvoje, 2012 m. išvykau į JAV valstybės departamento remiamą vasaros programą Wake Forest universitete Šiaurės Karolinoje. Tiesa, planavau studijuoti užsienyje, tačiau neįstojus, ten kur labiausiai norėjau, nusprendžiau likti Lietuvoje ir TSPMI atrodė kaip tam geriausia vieta ir buvo mano pirmasis pasirinkimas.

Natūraliai kyla klausimas, kaip toliau tave gyvenimas nuvedė kino kryptimi? Ar kiną atradai per politinius žiūronus, t.y. siekdama kine pamatyti politines išraiškas, ar bakalauro studijos ir kino pomėgis buvo atskiri dalykai? Papasakok apie savo dabartinę veiklą Lietuvos kino centre.

Domėtis pačiu kinu pradėjau daug anksčiau nei domėtis politika ir apie judviejų sąryšį per daug niekada nemąsčiau. Kinas domino kaip meno forma, kaip laisvalaikio praleidimo būdas, kaip terpė savišvietai ir vienokia ar kitokia forma visada buvo šalia. Studijų metais teko savanoriauti ir padirbėti kino festivaliuose, pabūti prodiuserių asistente, tačiau tai buvo atskira nuo mokslų veikla.

Į Lietuvos kino centrą prie Kultūros ministerijos (LKC) ir į „Kūrybiškos Europos“ biurą pirmą kartą mane atvedė noras apjungti savo studijas, jų metų įgytas žinias, kompetencijas, ir mano meilę ir domėjimąsi kinu. Atėjus laikui ieškotis praktikos, ėmiau svarstyti, kaip tai padaryti, ir kultūros politikos sritis pasirodė artimiausia. Pasidomėjus, kad nuo 2012 m. kino politikai įgyvendinti buvo sukurta nauja institucija – LKC – panorau praktiką atlikti ten. Ją pabaigus toliau mokiausi ir rašiau bakalaurą TSPMI, nežinodama, kad ten sugrįšiu. Atsitiko taip, kad LKC pradėjo ieškoti naujo žmogaus koordinuoti ES programos „Kūrybiška Europa“ paprogramę MEDIA kaip tik man belaukiant gynimų. Paraginta buvusios praktikos vadovės pateikiau dokumentus ir galiu pasidžiaugti, kad viskas susiklostė taip, kad jau kitą dieną po diplomų įteikimo pradėjau darbą.

Lietuvos kino centras yra valstybinė institucija, prisidedanti formuojant ir įgyvendinant Lietuvos kino politiką. LKC remia nacionalinio kino gamybą ir sklaidą, prisideda prie Lietuvos kino industrijos atstovų kompetencijų ugdymo, šia ir kita veiklomis prisideda prie bendro kino srities Lietuvoje vystymosi, taip pat administruoja paskutiniu metu dažnai aptariamą mokestinę lengvatą, kurios dėka pritraukiame užsienio filmų, serialų gamintojus filmuoti Lietuvoje. Su visu tuo dirba mano kolegos, o savo poziciją galiu laikyti kiek autonomiškesne, nes dirbu ne su nacionaliniu, bet su Europos Sąjungos finansavimu.

„Kūrybiška Europa“ yra Europos Komisijos programa, remianti kultūrinį ir kūrybinį sektorius Europoje. Jos paprogramė MEDIA, kurią Lietuvoje koordinuoju aš, yra skirta būtent audiovizualiniam sektoriui – kino, vaizdo žaidimų industrijoms. Mano darbas yra informuoti, konsultuoti jų atstovus dėl MEDIA paramos, padėti rengiant paraiškas, rūpintis MEDIA paprogramės viešinimu, žinomumu apie jos teikiamas galimybes ir remiamus projektus Lietuvoje, taip pat nuolatos palaikyti ryšį su programą administruojančiomis Europos Komisijai pavaldžiomis institucijomis Briuselyje.

Labai džiaugiuosi savo darbo dinamiškumu, todėl apibūdinti, kaip atrodo mano standartinė darbo diena yra ganėtinai sudėtinga. Tai gali būti ir paprasta diena biure, konsultuojant, pavyzdžiui, kino platintojus dėl paraiškų teikimo ar, Kultūros ministerijos prašymu, nagrinėjant dokumentus ir teikiant savo siūlymus dėl Lietuvos pozicijos „Kūrybiškos Europos“ valdymo komitete. Tačiau taip pat tenka daug keliauti po Europą ir dalyvauti industrijos renginiuose, kaip, pavyzdžiui, kino mugė „Marché du Film“, vykstanti Kanų kino festivalio metu ir tokių dienų dinamika visai kita – tai tarytum buvimas didžiuliame dūzgiančiame avilyje, susitikimai su užsienio kolegomis ir partneriais, konferencijos, pristatymai, na ir, be jokios abejonės, norint neatsilikti nuo nuolat besikeičiančių industrijos tendencijų, reikia rasti laiko ir pačių filmų peržiūrai.

Lankaisi Lietuvos ir užsienio kino festivaliuose. Kaip matai Lietuvą tarptautinio kino kontekste? Ar turime išskirtinių kino bruožų? Kokią žinutę siunčiame kaip valstybė?

Labai džiaugiuosi kiekviena lietuvių premjera užsienio kino festivaliuose, kurių paskutinių metų tikrai vis daugiau (kaip ir pačių filmų). Esame matomi, mumis domisi, filmus žiūri ir vertina. Manau, kad reikia džiaugtis tuo, kad lietuvišką kiną dabar atstovauja labai įvairūs kūrėjai. Jeigu vyresnioji karta labiausiai buvo pažįstama savo poetine dokumentika, naujoji karta vis dažniau kalba aktualiomis socialinėmis temomis, ar ir į pačią meninę dokumentiką žiūri įdomiais, kartais net kiek eksperimentiniais kampais. Ir stipriausi darbai nelieka nepastebėti – tai rodo įvertinimai ir prizai tarptautiniuose festivaliuose.

Žinoma, ištirpti tarptautinio kino kontekste yra lengva, gyvename laikais kai per metus vien Europoje yra sukuriama apie 700-1000 filmų. Būti pastebėtais ir „pažiūrėtais“ darosi vis sudėtingiau, todėl kūrėjai priversti galvoti apie išmanesnes platinimo, rinkodaros strategijas, kaip pritraukti žiūrovus, lepinamus turinio pasirinkimu ir pasiekiamumu.

Esi gyvenusi svetur – JAV, Urugvajuje, Ispanijoje. Kaip išvykai ir kas paskatino nepasilikti užsienyje?

Mano visus išvykimus lėmė tai, kad matydama, jog mokantis mokykloje ar studijuojant yra tiek daug galimybių pažinti kitas kultūras, pakeliauti, praplėsti akiratį, galų gale pakeisti aplinką ir sugrįžti kaskart šiek tiek kitokia, geresne, įvairiapusiškesne ir kosmopolitiškesne savo versija, negalėjau tomis galimybėmis bent jau nepabandyti pasinaudoti. JAV praleidau mėnesį su mano jau minėta vasaros mainų programa, į Barseloną vykau su „Erasmus+“ trečiame studijų kurse, o į Urugvajų keliavau atlikti praktikos lietuvių kultūros draugijoje Montevidėjuje, gavusi Švietimo ir mokslo paramos fondo stipendiją. Visur vykau turėdama konkrečius tikslus ir tam tikrą laiką juos įgyvendinti, tad po visų kelionių sugrįžau, bet jos neabejotinai paliko didelę žymę ir jų metų užmegzti saitai, ar su žmonėmis, ar su pačiomis kultūromis nenutrūko iki šiol ir prisidėjo prie to, kuo esu dabar.

Papasakok apie ekspediciją į Urugvajų ir Argentiną. Kaip tapai tokios ekspedicijos dalimi? Ką „parsivežei“ iš šios kelionės?

Man grįžus iš Urugvajaus 2017 m. su manimi susisiekė Lietuvos literatūros ir meno archyvas, kurie buvo pradėję lankytis pas pasaulio lietuvius, tuo metu buvo aplankę Australiją ir planavo keliauti į Pietų Ameriką. Man labai norėjosi ten sugrįžti – jaučiu labai didelę meilę tiems kraštams bei ten sutiktiems žmonėms. Taip pat norėjosi atrasti būdą papasakoti ten gyvenančių lietuvių istorijas. Archyvui pasisiūliau padėti vertėjauti bei koordinuoti šią misiją, tad ne už ilgo pradėjome planuoti kelionę.

Pirminis ekspedicijos tikslas buvo į Lietuvą pargabenti Urugvajaus ir Argentinos lietuvių sukauptus dokumentus, sukurti pasaulio lietuvių archyvą ir padaryti jį prieinamą visiems besidomintiems ar norintiems tyrinėti mūsų diasporos istoriją, nes kol kas visa tai yra nugulę šeimų archyvuose, išsibarstę per skirtingus asmenis. Deja, bet didelė dalis jau yra ir nebesugrąžinamai pradingusi – pasimetusi ar sąmoningai išmesta, sudeginta, prarasta dėl netinkamo saugojimo. Mus domino viskas – ar tai būtų asmeniniai dokumentai, išsivežti iš Lietuvos, ar nuotraukos iš bendruomenių veiklos, steigimo dokumentai, statutai, taip pat lietuvių leisti laikraščiai ir pan. Viskas, kas pasakojo lietuvių istoriją Urugvajuje ir Argentinoje. Tačiau šis tikslas kiek keitėsi kelionės eigoje – sužinojusios, kad daug dokumentų, kaip minėjau, yra prarasti, supratome, kad reikia imtis saugoti tą, ką dar galime – tai žmonių pasakojimus, jų pačių ar senelių, prosenelių istorijas. Su dalimi jų šiuo metu galima susipažinti Lukiškių aikštėje eksponuojamoje parodoje.

Iš kelionės archyvui be užfiksuotų istorijų parvežėme visai nemažai kilogramų P. Amerikoje leistos lietuviškos spaudos, nuotraukų, kitų dokumentų. Kalbant ne apie materialius dalykus, kelionė buvo nelengva emociškai, tačiau grįžome įkvėptos, dar labiau pasitikinčios žmonėmis, atviresnės ir labai dėkingos visiems kalbintiems lietuviams, kurie įsileido mus į savo namus, atvirai dalinosi savo šeimų istorija ir sukauptais archyvais. Jiems tai taip pat ne visada buvo lengva.

Galiausiai, ar randi sąlyčio taškų tarp tavo dabartinės veiklos ir bakalauro studijų? Ar po politikos mokslų programos nebuvo sunku pasukti į kino industriją? Ar turi patarimų besidomintiems kinu VU TSPMI bakalauro studentams?

Kadangi dirbu valstybinėje institucijoje su Lietuvos ir ES kino politikos reikalais, jaučiuosi atradusi labai gražią sinergiją tarp studijų ir srities, kuri visuomet mane labai domino. Galbūt jei būčiau pasukusi į kūrybinę kino pusę, tuomet tranzicija būtų buvusi daug sudėtingesnė. Mano atveju, studijos išmokė nebijoti „biurokratinių“ darbo aspektų, padėjo suprasti, kaip veikia viešasis administravimas, ES institucijos, su kuriomis tenka dirbti dabar.

Už besidominčius kinu TSPMI studentus galiu tik labai pasidžiaugti – ar tai yra jų hobis, ar su tuo sieja karjerą ateityje, studijos institute bei jų metu ir dėka įgytos patirtys, sutikti žmonės, perskaityti veikalai gali tik teigiamai prie to prisidėti, tiek būnant kino žiūrovu ir vertintoju, tiek jo kūrėju, tiek ir tokioje veikloje, kuria užsiimu aš.