Uždaryti
Visi VU TSPMI žmonės

Audronė Sadauskaitė

VU TSPMI alumnė, viešosios politikos analitikė

Kaip nusprendei studijuoti TSPMI, kas nulėmė tavo pasirinkimą?

Nuoširdžiai neatsimenu, kaip nusprendžiau čia studijuoti. Atsimenu save 12 klasėje, naršančią internete ir užsirašinėjančią į užrašų knygelę dalykus, kuriuos norėčiau studijuoti – sociologija, finansų ir draudimo matematika, ekonomika, teisė… Toliau prisimenu save sausį ar vasarį, staiga jau žinančią, kad noriu studijuoti TSPMI. Manau, kad didelę įtaką man padarė vyresni moksleiviai iš mokyklos. Nemaža dalis mano žmonių rato išvažiavo studijuoti į užsienį. Tarp jų buvo ir vienas mano geras to meto pažįstamas, kuris išvyko studijuoti tarptautinių santykių į Jungtinę Karalystę. Jis buvo be galo charizmatiškas ir iškalbingas, laikiau jį savotišku autoritetu, ir kažkaip pamaniau, kad visai norėčiau studijuoti tarptautinius santykius. Vėliau sužinojau, kad tarptautinių santykių bakalauro studijų Lietuvoje nėra, tačiau pamačiau, kad yra politikos mokslai. Tėvai entuziastingai paragino čia stoti, patikinę, kad TSPMI bakalauro programa yra prestižinė, o po to daugiau nieko kito rimtai ir nebesvarsčiau. Kartais pagalvoju, kad taip buvo lemta – prisimenu save kartą einančią pro institutą ir mąstančią – viskas, aš čia studijuosiu.

O kaip pasirinkai VPA studijas VU TSPMI? Kaip nusprendei stoti į magistrantūrą?

Kai studijavau 2 kurse, Politikos analizės kurso metu, paskaitoje apsilankė vienos iš politikos analizės įmonių darbuotoja. Ji mums pasakojo apie tai, kaip vyksta vertinimų vertinimai. Prisimenu, kad porą tų seminarų visi sėdėjom, „klapsėjom“ akim ir pykom, nes atrodė, kad tai, ką ji kalba, yra visiškos nesąmonės. „Kas per vertinimų vertinimai?..“ Aš tada tikrai nuoširdžiai nesupratau to, ką ji pasakojo. Tačiau tam kursui pasibaigus ir toliau liko kirbėti noras geriau suprasti tai, ką girdėjau šio kurso metu. Pradėjau vyresnių draugų klausinėti, kaip atrodo ši sritis, supratau, kad tai viena iš populiaresnių praktikos sričių tarp bakalauro studentų. Kai ieškojau kur atlikti praktiką, pasirinkau draugų rekomenduotą įmonę Visionary Analytics, kur sutikau itin aukštus kokybės standartus puoselėjančią komandą, kurios nariai vieni kitais nuoširdžiai rūpinasi ir skatina nuolat mokytis. Supratome, kad „tokie tokią“ atrado, todėl jau virš dviejų metų esu užkietėjusi „vizionierė“.

Apsispręsti vėlgi padėjo autoritetai. Manau, kad žmonių, kuriais pasitikime, nuomonė ir patirtys yra vieni svarbiausių kelrodžių gyvenime. Kadangi neturime galimybės susirinkti ir apdoroti visos objektyvios informacijos sprendimui priimti, turime kliautis savo intuicija, kylančia iš praeities patirčių, arba kliautis tų žmonių intuicija, kurie tokias patirtis turi. Atlikau 4 mėnesių praktiką toje įmonėje ir „pasimatavau“ tyrėjos batus, kurie man tiko ir patiko. Tiesa, vėliau stažavausi Europos Parlamente, kur visgi supratau, kad analizė man yra labiau prie širdies. O į magistrą nusprendžiau stoti dėl to, kad tai reikalinga karjerai. Darbui šioje srityje magistro diplomas yra būtinas. Net neturėjau minties į magistrą nestoti. Žinoma, prie to prisidėjo ir tai, kad bakalauro diplomas Lietuvoje yra devalvuotas – juos turi, grubiai tariant, visi. Tad jeigu nori išsiskirti, privalai nueiti pora žingsnių toliau.

Muzika tavo gyvenime – kaip susidomėjai muzika ir kaip pavyko suderinti tai su studijomis?

Muzika man yra kaip šeštas pojūtis. Vienas keisčiausių ir sunkiausiai suvokiamų dalykų yra sutikti žmogų, kuris nesiklauso ar nemėgsta muzikos. Nuoširdžiai nesuprantu to. Muzika yra neatskiriama dalis manęs – kaip ranka, kaip koja, kaip kažkoks būtinas gyvavimui dalykas. Muzika man yra ir logiška, ir iracionali. Girdėdama muziką, girdžiu visas atskiras jos dalis, iš kurių ji susideda – intervalus, ritmą, garso efektus, iš garsų išskiriu net skirtingas įrašų eilutes, iš kurių mechaniškai susideda visas įrašas. Tačiau tuo pat metu ta be galo logiška garsų visuma su manimi daro kažką nepaaiškinamo – kabinasi tiesiai į sielą ir rezonuoja kažkur giliai krūtinėje. Kartais muzika man suskamba taip tobulai ir nežemiškai, kad iš euforijos norisi ištiesti rankas, užversti galvą į viršų ir juoktis, nes, atrodo, kad per garsus apsireiškė pačios visatos harmonija.

O tai išsivystė šeimos dėka. Mes visą gyvenimą šeimoje buvome apsikrovę vinilais, patefonais, kasetėmis, kompaktais… Namuose visą laiką skambėdavo muzika. Pamenu, tėvai labai dažnai klausydavo glam rock‘o – Aerosmith ar Bon Jovi. Bet kokiu atveju, visa muzika, skambanti mūsų namuose, visada būdavo be galo harmoninga, balsinga, joje dominuodavo vokalai. Tikriausiai todėl ir užgimė manyje tas noras atkartoti tuos skambesius. Dainuodavau nuo pat mažens. Tėvai visad žinodavo, kada atsikėliau – iš mano kambario pasigirsdavo ne verkimas, o dainelės. Po to sekė muzikos mokykla, o vėliau ir muzikinės galimybės gimnazijoje. Man labai pasisekė, kad mokiausi Licėjuje, kuriame buvo daugybė galimybių groti ir dainuoti. Pavyzdžiui, mūsų šimtadienio proga rengto spektaklio metu grojome gyvą muziką, kurią patys ir aranžavome. Prisimenu, sėdi žiemos savaitgaliais šaltoje mokyklos salėje įsisukusi į paltą ir šalikus, tačiau repetuoji po 10 valandų, nes tau taip be proto malonu.

Kai atėjau į universitetą, galvojau, kad baigėsi mano muzikavimai. Tačiau kai pradėjau studijuoti, per Studentų atstovybės gimtadienį kursiokai prikalbino padainuoti. Visa laimė, kad į renginį užsuko Jonas Jokubauskas, ieškojęs dainininkų TSPMI grupei. Jis mus išgirdo ir pakvietė mane į repeticiją pasibandyti padainuoti kartu su grupe, kuri rengėsi koncertuoti per Politologų dienų uždaromąjį vakarą. Nepasakyčiau, kad teko vargti derinant studijas su muzika. Priešingai – be galo talentinga TSPMI bendruomenė man atvėrė nemažai durų. Pavyzdžiui, per TSPMI grupės repeticijas susipažinau su mergina, kuri mane supažindino su prodiuseriu GeraiGerai, su kuriuo kartu dirbame jau keletą metų. Esame kartu įrašę keletą dainų, pasitaiko ir nemažai koncertų – grojome „Galapagų“ festivalyje, esame lipę ant Filharmonijos scenos per „Kino pavasario“ atidarymo renginį. Turiu ambiciją kada nors ateityje užlipti ir ant rimtesnės scenos arenoje.

O kaip sulaukei pasiūlymo kartu su GeraiGerai ir Silvija Pankūnaite šiemet dalyvauti Eurovizijoje?

Su Viliumi (GeraiGerai) dirbame pastoviai. Dažnai jam šauna į galvą kokia nors avantiūra – ir mes tiesiog imamės jos. Viliui Eurovizijos scena nesvetima – jis 2013 metais kartu su Miss Sheep Eurovizijos atrankoje užėmė 2 vietą. Nusprendęs šiemet dalyvauti Eurovizijoje iš karto parašė man ir pakvietė būti pritariančiąja vokaliste. Tai buvo puiki patirtis pasisukti televizijos virtuvėje – atlikėjai studijoje turi dirbti kitaip nei gyvų koncertų metu. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pasimokyti tokio darbo. Patirtis tikrai neįkainojama – dabar jaučiu, kad jei išeičiau į sceną kaip solistė, būtų kur kas drąsiau!

Kaip viską spėji – darbas, dainavimas ir Magna Cum Laude? Išduok savo sėkmės receptą.

Mano sėkmės receptas – atkaklumas ir sunkus darbas. Žmonės labai mėgsta stebėti tuos, kurie atrodo daug pasiekę. Kažkam galbūt taip atrodo, kad ir aš esu daug nuveikusi. Tačiau žmonės mėgsta redukuoti juos tik į talentą ir įgimtus gebėjimus. Tai yra didelė klaida, kuri gali išpurtyti norą siekti savo svajonių. Talentas yra tik papildomi resursai kažką daryti geriau. Tokį „startinį paketą“ – vienokį ar kitokį – turime visi, tereikia jo paieškoti ir jį atrasti. Intensyviai mokiausi nuo pat pirmosios klasės. Visą gyvenimą buvau tituluojama moksliuke, bet kad ir kaip mane engtų aplinkiniai, visą laiką mokiausi, nes man tai buvo vertinga. Todėl atėjusi į universitetą jau turėjau ilgametį įdirbį ir man nereikėjo tiek daug vargti, kad pasiekčiau gerų rezultatų. Bet vėl pabrėšiu – tai yra ilgamečio, atkaklaus ir sunkaus darbo vaisius.

Žmonės labai nemėgsta žodžio „reikia“, neva žmonės nieko daryti neprivalo. Tačiau aš tą žodį suprantu kiek kitaip. Tai, ko „reikia“, man reiškia tai, kas svarbu. Žodis „reikia“ yra mane į priekį varanti vidinė disciplina, susiformavusi per daugelį metų mokymosi atsirinkti prioritetus ir koncentruoti savo energiją ties jais. Aš tiesiog esu įpratusi atkakliai dirbti vardan to, kas man turi vertę. Dėl to labiausiai turiu dėkoti tėvams, kurie pamatė, kad turiu energijos daryti dalykus, ir padėjo suprasti, kurie dalykai man yra svarbūs ir verti mano pastangų.

Tikrai ne viskas man iš karto puikiai sekdavosi. 7 metus šokau gatvės šokius ir tikrai nuoširdžiai galiu pasakyti, kad pradžioje man labai nesisekė ir nešokau pagrindinėje komandoje, kai tai darė mano draugai. Tačiau ilgos ir atkaklios pastangos davė savo ir po poros metų šokau kartu su jais. Tūkstančiai valandų praktikos atsiperka. Galiausiai vadovaujuosi taisykle – all in or no go. Nemoku puse kojos daryti dalykų. Žinoma, tai nėra tik gera savybė, tačiau manau, kad jeigu jau kažkur nori pasinerti, tai panerk iki galo ir pasiimk iš to visą įmanomą vertę.

Parašei geriausią Viešosios politikos analizės magistro darbą. Papasakok apie jį plačiau.

Šia tema susidomėjau dirbdama Lietuvos mokslo tarybos finansuojamame projekte „Deindustrializacijos ir reindustrializacijos poveikis gyventojų gebėjimams“, kurį įgyvendina Visionary Analytics. Projekto metu atlikome 50 interviu su vieno iš sovietmečio Lietuvos aukštųjų technologijų sektoriaus buvusiais darbuotojais. Šis magistro programos darbas gimė vykdant platesnę tyrimų programą ir buvo natūrali mokslinės veiklos tąsa – tyrimų programoje kažkas atkapsto neatsakytą klausimą, o tu imi ir atsakai į jį. Nagrinėjau, kaip radikalios ekonominės transformacijos metu žmonės  prisitaiko darbo rinkoje. Pagrindinė teorija sako, kad išlaisvinus rinką, neproduktyvūs pramonės sektoriai nunyks ir buvę jų darbuotojai persikvalifikuos dirbti kituose sektoriuose. Tačiau taip neatsitinka, nes žmonių gebėjimams pakeisti reikia daug laiko. Iš senosios sistemos „paveldėti“ gebėjimai yra viena iš priežasčių, kodėl žmonės negali taip greitai prisitaikyti darbo rinkoje. Tačiau klausimas, ar žmonių aktyvūs veiksmai ieškant darbo, turi įtaką jų prisitaikymo sėkmei, liko netirtas. Išvados teigia, kad didelio ekonominio nuosmukio arba transformacijos kontekste geriausiai prisitaikė tie žmonės, kurie darbą rado buvusių bendradarbių pagalba – jie tarpusavyje dalinosi geriausia informacija apie tinkamus darbus. Labiausiai nepasisekė tiems, kurie darbo ieškojo draugų pagalba ir neturėjo privilegijuotos informacijos apie „geras“ ir laisvas darbo vietas. Labai įdomu, ko iš tokios retrospektyvios analizės gali pasimokyti valstybė – valstybė gali rinkti ir skleisti geresnius duomenis apie rinkoje esančias laisvas vietas ir apie darbo rinkos turimus gebėjimus. Svarbu sumažinti informacijos asimetriją tarp darbdavių geidžiamų ir darbuotojų turimų gebėjimų – didelių duomenų pagalba šiais laikais informacijos asimetriją jau galime spręsti.

Galbūt tęsi tyrimą doktorantūroje?

Tokių minčių turėjau ir tebeturiu, tačiau dabar jaučiuosi pavargusi. Nevyniokim į vatą – du metus dirbti pilnu etatu, studijuoti ir rašyti magistro darbą bei viskam atiduoti visą save 100 procentų yra fizinis ir psichologinis iššūkis. Šiais metais negalėjau skirti laiko ieškoti savo tyrimo temos, todėl į doktorantūrą nestosiu šiemet, bet turiu planų stoti kitąmet (ir galbūt į TSPMI). Mane labai žavi kognityviniai mokslai. Štai ekonomika (didžiąja dalimi ir politikos analizė) tiria racionalaus individo elgesį, o man labai norisi galėti prognozuoti, kaip elgsis neracionalus individas. Tokie tarpdisciplininiai modeliai gerai papildytų standartines analizes, kuriose retai galvojama apie neracionalius žmonių veiksmus. O temų, aišku, gali būti įvairiausių – kol kas nesu prisirišusi prie srities, man svarbiau atrasti mane „vežančius“ metodus ir principines idėjas.