Uždaryti
Domanto Pipo nuotrauka
Domanto Pipo nuotrauka
Visi VU TSPMI žmonės

Antanas Urbonas

VU TSPMI alumnas. Misija Sibiras '18 dalyvis

VU TSPMI baigei tiek bakalauro, tiek magistrantūros studijas. Kaip susidomėjai politikos mokslais ir kaip VU TSPMI atsirado Tavo gyvenime?

Mokykloje labai domėjausi istorija, ieškojau priežastinių ryšių, kol kartojosi vieni ar kiti įvykiai, ši sritis sekėsi puikiai, tad norėjau, kad studijų metu irgi bent dalinai galėčiau gilintis į istorinius naratyvus. Politikos studijos, lyginant su istorijos, atrodė pragmatiškesnis pasirinkimas. Galutinai apsisprendžiau pirmu numeriu rašyti VU TSPMI, kai kursų sąrašuose pamačiau derybų meną ir oratorystę. Tiesa, šių dalykų taip ir neteko studijuoti, bet studijos lūkesčius viršijo su kaupu. Po bakalauro naudinga buvo gilintis į Tarptautinių santykių ir diplomatijos magistro studijas – saugumo studijų kryptis net ir po darbo valandų kurstydavo įdomias diskusijas.

Kokias patirtis iš studijų metų vertini labiausiai? Kas labiausiai įsiminė iš studijų VU TSPMI?

Iš universiteto laikų labiausiai vertinu tris aspektus – pirmiausia įstrigo gabūs, jauni dėstytojai, nebijantys veltis į atvirą, gilią diskusiją, gerbiantys studentą, bet tuo pačiu sugebantys užsitarnauti pagarbą. Inga Vinogradnaitė, Deividas Šlekys, Mažvydas Jastramskis, Žilvinas Martinaitis ir kiti šiuolaikiškai, įdomiai ir aukštu lygiu dėstė savo kursus, kas buvo tam tikra staigmena. Tikėjausi, kad jauniausiam dėstytojui bus apie 45 metus. Dar labiau prisimenu savo ir vyresnių kursų kolegas – studentus. Buvo įdomu ir prasminga eiti į paskaitas ir leisti laiką su kursiokais ir kursiokėmis. Mūsų grupėje buvo stiprių filosofų, gabių matematikų, pragmatikų, turėjome jaunųjų ateitininkų pirmininką ir liberalaus jaunimo atstovą, tad ideologinės kovos irgi vyko. Užteko vien būti kartu, kad augtum kaip žmogus ir kaip savo srities žinovas. Trečiasias ir turbūt svarbiausias išmoktas aspektas buvo kritinis mąstymas – išmokome tikrinti faktus, šaltinius, įsigilinti į įvairias einamųjų subjektų puses, TSPMI padėjo vengti vienašališko vertinimo, atskirti pelus nuo grūdų.

Ką veiki šiuo metu? Kaip prie Tavo veiklos prisideda studijos?

Šiuo metu dirbu VšĮ „Versli Lietuva“. Vienerius metus praleidau „Startup Lithuania“ departamente, kur stengėmės prisidėti prie Lietuvos startuolių ekosistemos augimo, buvome fasilitatoriais – tarpininkais tarp investuotojų, startuolių ir vyriausybės. Prieš tris menesius perėjau į „Versli Lietuva“ verslumo departamentą ir dabar daugiau tenka dirbti savivaldos lygmenyje skatinant vietinį smulkų ir vidutinį verslą. Studijos TSPMI davė patirties abiejose pozicijose – buvo pakankamai nesudėtinga gilintis į įvairius su darbu ir viešosios politikos formavimu susijusius aspektus – tiek vyriausybės, tiek savivaldos lygmeniu.

Taip pat buvai aktyvus nevyriausybinių organizacijų narys. Esi darbavęsis Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos biure. Kokias patirtis ten įgijai?

Nevyriausybinės organizacijos kiekvienoje demokratinėje valstybėje vaidina svarbų vaidmenį – tai yra lyg lakmuso popierėlis, kuris gali parodyti ar demokratinė visuomenė „sveika“, ar turi ligos požymių. Buvo įdomu stebėti, kaip kolegos, atsakingi už tarptautinius santykius priima ir supažindina su Lietuvos NVO sektoriumi ir gerąja patirtimi dalijasi su atstovais iš Gruzijos, Baltarusijos ir kitų posovietinių šalių. Išskirčiau tris pagrindinius faktorius, kurie lengvai leidžia atpažinti demokratiškumo lygį valstybėje – tvirtas ir nepriklausomas nevyriausybines organizacijas, laisvą žiniasklaidą bei egzistuojantį valdžių padalijimo principą.

Kokie vėjai nunešė į Australiją? Ką ten veikei? Kas labiausiai nustebino arba ko mažiausiai tikėjaisi?

Pabaigus magistro studijas supratau, kad pirmą kartą po 18 metų mokslų (12 m. mokykloje ir 6 m. universitete) nesu stipriai susaistytas su jokia lokacija. Australija traukė dėl klimato, egzotikos, norėjau pagerinti anglų kalbos žinias (mano pirma užsienio kalba – vokiečių). Norėjosi pakeliauti po pietryčių Aziją, Naująją Zelandiją. Didžiąją dalį tikslų įgyvendinau, bet prabuvęs pietų pusrutulyje beveik pusantrų metų net nesvarsčiau pasilikti ilgiau – namai traukė labiau už bet kokį pažinimo troškimą.

Labiausiai nustebino vietinių australų atlapaširdiškas humoro jausmas ir stiprus santykis su gamta – beveik visi sutikti vietiniai žinojo aplink esančių augalų, žinduolių ir roplių pavadinimus, sugebėdavo atskirti įvairius paukščius ne vien iš išvaizdos, bet ir iš skleidžiamų garsų. Turbūt ne veltui – Australija yra viena iš rečiau žmonių apgyvendintų vietovių, tad vienam žmogui tenka nemenkos erdvės, kuriose jis laisvai gali veikti. Įdomu buvo tai, kad nors jau sukurta veiksmingų priešnuodžių nuo vorų ir gyvačių įkandimų, tačiau vietiniai vis tiek stengiasi būti atsargūs – ypač dėl vaikų. Nors nuodai nėra tokie mirtini kaip prieš šimtmetį, tačiau jie vis dar gali sukelti rimtų negalavimų.

Prieš kiek daugiau nei savaitę grįžai iš ekspedicijos „Misija Sibiras ’18“. Kaip apskritai nusprendei dalyvauti projekte?

Projektas žavėjo galimybe gyvai prisliesti prie istorijos, prisidėti prie jos išsaugojimo ir kūrimo. Svarbiausia misijos dalis yra ne ekspedicija, o pilietiškumo paskaitos, vykstančios visus metus ekspedicijai pasibaigus. Buvau nusiteikęs tiek eskpedicijai, tiek paskaitoms, tad užpildžiau anketą. 2017 m. patekti po bandomojo žygio nepavyko, tačiau šie antrieji bandymo metai buvo sėkmingi.

Šiemet ypač buvo akcentuojama, jog Sibiras – ne vien geografinė sąvoka. Kokį Sibiro vaizdinį turėjai iki ekspedicijos ir kaip jis pasikeitė dabar, kai grįžai?

Projektas susideda iš dviejų dėmenų – „Misija“ ir „Sibiras“. Kažkuris iš kolegų gerai pastebėjo, kad būtent „Misija“ yra svarbiausia šiame projekte, o ne „Sibiras“. Negavus vizų iš Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje šiemet keliavome į Kazachstaną, kur įvairiais skaičiavimais buvo išvežta tarp 50 ir 80 tūkstančių politinių kalinių – partizanų, jų šeimos narių, ryšininkų ir kitų aršiausių sovietinio režimo priešininkų. Džiaugiuosi, kad buvome Kazachstane, nes padėjome prisiminti šią istorinę neteisybę, kadangi daugeliui lietuvių geriau žinomi trėmimai į Sibirą, nors jų buvo ir dabartiniame Tadžikistane ir kitose SSRS vietovėse.

Galiausiai, ko galėtum palinkėti instituto studentams ir ypatingai pirmakursiams, kurie neseniai prisijungė prie mūsų bendruomenės?

Pirmakursiams linkiu nebijoti klausti, diskutuoti, neturėti išankstinių a priori nusistatymų, lankytis atviruose Instituto renginiuose ir bendrai būti aktyvia instituto bendruomenės dalimi. Kiek pamenu, tai buvo labai įdomus ir smagus gyvenimo etapas.