Uždaryti

Nematomas atminties balsas kine: poetika, istorija, politika

Projekto vadovas
Natalija Arlauskaitė
Projekto trukmė
2017‐09‐01–2019‐12‐31
Finansuotojas

Projekto aprašymas

Pastarųjų trejų‐ketverių dešimtmečių kino teorija, jungdamasi su kultūros studijomis ir kritine teorija, istorinės atminties tyrimais, lyčių studijomis ir auto/biografinio diskurso analize, kreipia dėmesį į vienetines, kritines, alternatyvias ir dominuojančius pasakojimus ardančiąsias kino praktikas, reprezentuojančias individualią ir kolektyvinę (istorinę) patirtį. Į šias praktikas žiūrima kaip į oponuojančias pagrindinėms kinematografinės gamybos praktikoms ir įsigalėjusioms individualios ir istorinės atminties formoms arba radikaliai perkeičiančias šias.

Balso santykis su kūnu ir balso transliavimo, funkcionavimo režimai kine pakliūva į šios problematikos centrą. Nesinchroniškas, „nepriklausomas“ balsas kuria ekrane konstruojamos tikrovės pertrūkius. Šie pertrūkiai vėliau gali būti nugludintiarba užmaskuoti, tačiau taip pat gali tapti plotme, kurioje vyksta prieštaringos, daugialypės, kitokiais požiūriais nekonvencinės atminties formų konstravimas kine. Todėl auto/biografinis kinas ir kinas, kreipiantis į kolektyvinę (istorinę) atmintš arba traumą, šiuo konkrečiu atveju – į Antrojo pasaulinio karo atmintį, šiame projekte laikomi tokia reprezentacijų erdve, kurioje alternatyvi nematomo ar iškūnyto balso politika gali būti produktyvi, gamindama ir komunikuodama asmeninės ir kolektyvinės (istorinės) atminties formas, užklausiančias, ardančias arba kritikuojančias dominuojančias atminties versijas. Tokiu būdu nematomas, iškūnytas balsas kine, kad ir kiek paradoksaliai, yra būdas analizuoti regimybės politiką individualios ir kolektyvinės (istorinės) atminties plotmėje.

Trys pagrindiniai tyrimo klausimai: 1) Kaip iškūnytas balsas kine gamina ir perteikia individualią ir/ar istorinę atmintį santykyje su egzistuojančiomis kinematografinėmis, kultūrinėmis ir politinėmis konvencijomis? 2) Kokio tipo individuali ir istorinė atmintis, perfrazuojant Nabokovą, „kalba“ per įvairiais būdais ekrane nematomą balsą ir taip patenka į regimybės ir atminties formų konkurencijos lauką? 3) Kokių žiūriv(i)ų, žvilgsnio subjektų tokios naratyvinės balso strategijos reikalauja?