Uždaryti

VU TSPMI direktoriaus sveikinimas 2019 m. laidos absolventams

temp
prof. Ramūnas Vilpišauskas

Nuoširdžiai džiaugiuosi sveikindamas mūsų 2019 m. laidos absolventus, sėkmingai baigusius bakalauro ir magistro studijas. Sveikindamas kartu noriu ir padėkoti už tai, kad pasirinkote studijas institute. Tikiuosi, jog nenusivylėte jomis ir jog tas supratimas, kad studijos VU TSPMI buvo kažkas svarbaus ir daugiau nei tik politikos mokslų studijos lydės jus ateityje kad ir kokį kelią pasirinktumėte.

Noriu jums palinkėti to, kas, mano nuomone, įprasmina mokymosi sąvoką. Kad išdrįstumėt imtis to, kas atrodo prasminga, nors ir neišbandyta ir dėl to rizikinga. Kad nebijotumėt eksperimentuoti ir pripažinti klaidas, nes tik tada galime mokytis iš jų. Kad suprastumėt, jog išsilavinimas pirmiausia reiškia aiškesnį savo žinojimo ribų suvokimą ir žingeidumą neapibrėžtumo akivaizdoje. Ir kad rastumėte tinkamą balansą tarp lankstumo, mokantis iš patirties bei įsiklausant į kitokias nuomones, ir tvirtumo, ginant savo įsitikinimus ir vertybes.

Ugdyti kuriantį elitą Lietuvai ir pasauliui – taip formuluojame instituto misiją. Ir taip ją apibrėždami elitą suprantame kaip žmones, veikiančius ir telkiančius kitus vardan bendrų tikslų, suvokiančius savo žinojimo ribas, ieškančius ir nebijančius mokytis iš savo ir kitų patirties. Kaip žmones, suvokiančius, jog domėjimasis tuo, kas vyksta pasaulyje būtinas tam, kad geriau suprastume ir prisidėtume prie to, ko reikia Lietuvai. Žinau, kad mūsų alumnų bendruomenėje yra daugybė tokį elito apibrėžimą atitinkančių žmonių ir tikiu, kad jūs prisijungsite prie jų.

Užbaigdamas šį sveikinimą noriu pacituoti vieną paragrafą iš praėjusią vasarą skaityto Lietuvoje gerai žinomo Estijos akademiko Reino Raudo romano „Rekonstrukcija“.  Taigi, toks šis paragrafas: „O dabar, kai žinau, tai, ką žinau, tegaliu pasakyti viena – […] – mano manymu, nėra svarbu, ar tai, kuo tikime, yra tikra tiesa. Ar yra Dievas, ar klimatas atšils, ar du žmonės pajėgs visą gyvenimą mylėti vienas kitą. Svarbu tai, kuo tas tikėjimas mus paverčia. Aš negaliu smerkti nei siekio būti visiškai sąžiningam sau pačiam, nei troškimo be išlygų eiti ligi galo. Bet vos iš už jų ima kyščioti galvą negailestingumas ir panieka – o kai tik žaidimo dalimi tampa koks dievas, senas ar jaunas, kad ir kaip gražiai pamokslaujantis apie artimojo meilę, bet reikalaujantis visiškai jam atsiduoti, taip būtinai ir nutinka, – tada riba jau peržengta. Vieninteliai dalykai, kurių man reikia tam trumpam likusiam laikui, – tai tikėjimas ir viltis, kad galiu tapti nors kiek geresnis, nei esu dabar“. (Vilnius: Apostrofa, 2017, p. 282-283).

Sveikinu jus ir kviečiu nepamiršti instituto ir jo bendruomenės!

 

prof. Ramūnas Vilpišauskas