Uždaryti

Žalia ir nepriklausoma: Lietuvai būtina gręžtis į atsinaujinančius energijos išteklius [R. Švedas]

Vasario pabaigoje kalbėdamas apie svarbiausius energetikos pokyčius Tarptautinės energetikos agentūros (angl. International Energy Agency, IEA) vadovas Fatihas Birolas teigė, kad iki 2040 m. energijos poreikis pasaulyje išaugs 30 proc., tačiau nepaisant didelės paklausos spaudimas mažinti elektros kainas liks toks pat. F. Birolo požiūriu, nors saulės jėgainėse gaminama elektra taps pigiausia, dar ilgai elektrą gaminsime degindami iškastinį kurą, o ir atominei energetikai netrūks nei šalininkų, nei priešininkų. Per pastaruosius keturis dešimtmečius kasdienis naftos produktų poreikis išaugo daugiau kaip 50 proc. Tačiau tradicinių energijos rinkos žaidėjų įtaką mažina naujovės – suskystintąsias gamtines dujas (SGD) galima gabenti po visą pasaulį, plėtojamos skalūnų technologijos, o atsinaujinančiosios energijos kaina tampa konkurencinga. Senus įpročius verčia keisti ir politinė valia bei visuomenės lūkesčiai, ypač Europoje, mažinti klimato taršą. Žaliosios energetikos technologijų plėtra monopolijomis garsėjančiame sektoriuje kelia decentralizacijos bangą – gamintojais tampa net buitiniai vartotojai. Kyla labai svarbus klausimas, kaip prie šių pokyčių prisitaikys Lietuva.

Milžino batais pirmyn

Maži Lietuvos žingsneliai energetinės nepriklausomybės link per pastaruosius metus išaugo iki kilometrinių šuolių: vos per dešimtmetį rūpestis dėl energetinio valstybės saugumo virto realiais darbais. Pirmosiomis 2010-ųjų valandomis, sustabdžiusi antrojo Ignalinos atominės elektrinės (IAE) reaktoriaus darbą, Lietuva iš elektrą eksportuojančios valstybės tapo ją importuojančia. IAE gamino nuo 60 iki 88,1 proc. visos šalies elektros energijos, o sustabdytas jos darbas reiškė prarastą reikšmingą vietos energijos generavimo šaltinį. Taigi viena svarbiausių Lietuvos energetikos politikos užduočių pastaraisiais metais buvo energetinė nepriklausomybė ir energijos tiekimo saugumas. Pastarąjį gerokai padidino prieš keletą metų pradėjusios veikti elektros jungtys „NordBalt“ su Švedija ir „LitPol Link“ su Lenkija. „LitPol Link“ jungtis tapo kertiniu akmeniu siekti kito strateginio tikslo – sinchronizuoti Baltijos šalių elektros sistemas su kontinentinės Europos tinklais“, – sakė energetikos ministro patarėjas Rytis Kėvelaitis. Skaičiuojama, kad dėl šių jungčių per pastarąjį penkmetį elektros energijos kaina sumažėjo beveik 40 procentų. 2014 m. įgyvendintas Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalo projektas nutraukė šešis dešimtmečius trukusį rusiškų dujų monopolį ir leido valstybei visiškai apsirūpinti dujomis tuo atveju, jeigu jų tiekimas iš Rusijos būtų sustabdytas.

Iš brangiausiai mokėjusios Lietuva greitai tapo viena mažiausiai už dujų importą mokančių ES narių. Dujų kaina šalies gyventojams ir verslui 2014–2016 m. sumažėjo 55 proc., o užpernai per Klaipėdos SGD terminalą buvo importuota 60 proc. suvartotų gamtinių dujų. Pastarąjį dešimtmetį Lietuva kardinaliai perorientavo energetikos sektorių atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) link. „Ypač svarbus pasiekimas, išskyręs mūsų šalį kaip vieną narių pirmūnių, – šešeriais metais anksčiau pasiektas ES nustatytas tikslas, kad atsinaujinančiosios energetikos dalis sudarytų ne mažiau nei 23 procentus“, – kalbėjo R. Kėvelaitis. Šiandien jų dalis viršija 26 proc. Pokyčių įvyko ir šilumos energijos gamybos sektoriuje: nuo iškastinio kuro jis perėjo prie vietinio AEI – biokuro. Šiandien šilumos tiekimo sektoriuje jis sudaro daugiau nei 60 proc. – panašia proporcija sumažinta ir priklausomybė nuo dujų.

Kinija – per toli, o saulės per mažai?

Atsinaujinančiosios energijos gamintojai pasaulyje jau tampa konkurencingi tradiciniams dujas ir anglis naudojantiems šios rinkos žaidėjams. Naujos kartos saulės jėgainėse gaminamos elektros kaina gali siekti 3,8 cento už kilovatvalandę (2013 m. buvo 1,77 cento). Rekordiškai žemos kainos fiksuojamos Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Meksikoje, Čilėje ir Indijoje. Tikimasi, kad saulės energijos jėgainių galia iki 2022 m. viršys bet kurio kito AEI pajėgumą.

Atnaujintos Nacionalinės energetikos strategijos projekte numatoma, kad 2050-aisiais ne mažiau nei 80 proc. šalyje suvartojamos elektros energijos turės būti pagaminta AEI. „Tai reiškia, kad artimiausiu metu vyks intensyvi AEI naudojančių vietos elektrinių plėtra: didžiausią dalį sudarys vėjo, antroje vietoje – saulės energija, o likusią dalį pasidalins hidroenergija, biokuras ir biodujos, – tikino R. Kėvelaitis. – Ši plėtra padidins Lietuvos indėlį stabdant klimato kaitą pasaulyje, o įsibėgėjus transporto elektrifikacijai tai turės dar didesnį teigiamą poveikį aplinkai.“

Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidento Martyno Nagevičiaus nuomone, sąlygos tokiai energetikai Lietuvoje yra vienos geriausių Europoje: „Gyventojų tankis nedidelis, turime daug erdvės plėsti infrastruktūrą, o įvertinę visas ES šalis, pagal gamtines ir technines galimybes turime potencialo būti eksportuojančia, o ne importuojančia valstybe.“

Tam jau dabar numatyta stiprinti vietinę elektros energijos gamybą, vartotojus skatinant patiems gamintis elektrą savo reikmėms. Prognozuojama, kad šiame segmente didžiausią dalį sudarys saulės energijos gamintojai, tačiau tobulėjančios technologijos turėtų atverti kelią ir mažesnės galios vėjo ir biodujų jėgainėms. „Mažoji decentralizuota energetika ne tik prisidės prie energetinio šalies saugumo ir švaresnės aplinkos, bet ir pakeis pačius vartotojus, jie taps ekonomiškai savarankiškesni ir sąmoningesni, – mano R. Kėvelaitis. – Tai paskatins konkurenciją elektros tiekimo srityje ir padidins poreikį investuoti į efektyvesnes energijos gamybos iš AEI priemones. Tai taip pat lems aktyvesnį inovatyvių technologijų kūrimą, ypač ten, kur Lietuvos mokslas ir verslas jau ir šiandien stiprūs – saulės ir biokuro energetikos srityje.“ Vis dėlto specialistai pripažįsta, kad sistemai efektyviai veikti reikia įrenginių ir technologijų, turi būti stiprinami skirstymo ir perdavimo tinklai. Svarbu ir tai, kad tiek vartotojams, tiek gamintojams sistema privalo apsimokėti.

Pigiau grybo

Vis pingant atsinaujinančiajai energijai, panašiai krenta ir elektromobilių kaina. Juos šiandien matome nebe ateities technologijų žurnaluose ir mokslinės fantastikos filmuose, o gatvėse: dar 2016 m. į Vilniaus gatves išriedėjo 22 paslaugos „Spark“ logotipu pažymėti mėlyni elektromobiliai „Volkswagen e-Up!“, transporto ir logistikos kompanija „Girteka“ viena pirmųjų Europoje užsisakė bendrovės „Tesla“ sukurtą elektra varomą vilkiką. Elektrinio transporto rinka, kurią remia nemažai vyriausybių, jau dabar auga itin sparčiai. M. Nagevičius atkreipė dėmesį, kad vos prieš trejus metus vienos akumuliatoriaus kilovatvalandės kaina buvo 800, o pernai – jau tik 200 JAV dolerių. „Pingant akumuliatoriams, pinga ir elektromobiliai, jų kaina su įprastų automobilių turėtų susilyginti iki 2025 m., – prognozavo jis. – Žmonės elektromobilius pirks ne dėl to, kad norės būti ekologiški ar vaikysis mados, bet todėl, kad labiau apsimokės. Elektromobilių efektyvumas vidutiniškai 3–4 kartus didesnis nei vidaus degimo variklių.“ Taigi Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, elektromobilių sparčiai daugės, bet tai nereiškia, kad elektros suvartojama bus drastiškai daugiau. „Net jeigu visas transportas taptų varomas elektra, vartojimas padidėtų maždaug 3–4 teravatvalandėmis“, – skaičiavo M. Nagevičius, primindamas, kad šiuo metu suvartojama 10–11 teravatvalandžių. Vis dėlto būtent transporto ir su juo susijusios sritys, pavyzdžiui, žemės ūkio, turės didžiausių iššūkių. R. Kėvelaitis pastebėjo, kad šie sektoriai nedalyvauja apyvartinių taršos leidimų rinkoje, jie neturi finansinių paskatų laikytis įsipareigojimų dėl klimato kaitos, tad klausimas, kokiomis priemonėmis skatinti pereiti prie kitų degalų rūšių. „96 proc. transporto srityje sunaudojamų degalų sudaro iškastinis kuras, tad esminis iššūkis yra šio sektoriaus dekarbonizacija“, – teigė R. Kėvelaitis. Tai esą labai glaudžiai susiję ir su decentralizuota energijos gaminimo ir vartojimo sistema.

Vakarykštė energetika

JAV prezidento Donaldo Trumpo politinės kampanijos šūkis „Amerika pirmiausia!“ įgyvendinamas ir energetikos srityje. JAV tapo daugiausia gamtinių dujų ir naftos išgaunančia valstybe pasaulyje. Šis atotrūkis nuo kitų valstybių, pavyzdžiui, Rusijos ar Saudo Arabijos, kiekvienais metais didėja. JAV skalūnų revoliucija sukūrė naftos, dujų ir SGD perteklių globaliose rinkose, todėl šiandien jų kaina, palyginti su 2014 m., sumažėjusi beveik dvigubai. IEA prognozuoja, kad dar iki 2030-ųjų dėl sparčiai liberalizuojamos iškastinio kuro rinkos JAV taps didžiausia naftos eksportuotoja, o po pasaulį išsibarstę SGD terminalai pasaulinę rinką padarys globalesnę ir lankstesnę. Lietuvai šios prognozės itin reikšmingos.

Pirma, tai reiškia platesnes galimybes diversifikuoti energijos rinką. JAV įsitraukimas reiškia, kad ir dujų, ir naftos gavyba nebebus koncentruota tik Rusijoje ir Artimuosiuose Rytuose. „Šie regionai nėra politiškai stabilūs, todėl jų dominavimas naftos ir dujų rinkoje gali būti pavojingas dėl besikeičiančios ir gana aukštos kainos, – sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorius, energetikos ekspertas Romas Švedas. – Jei įsitraukia amerikiečiai, jie stabilizuoja tarptautinę rinką, pasaulis nebėra priklausomas nuo vieno žemėlapio gabaliuko.“ Lietuva, jo teigimu, iš to tik laimės. Tai ypač svarbu omenyje turint tai, kad savarankiškai apsirūpinti gamtinėmis dujomis ir nafta Lietuva gali tik importuodama. Vidaus išteklių nepakanka pramonės ir namų ūkio vartotojų poreikiui patenkinti. Jie sunaudoja atitinkamai 65 proc. ir 14 proc. visų importuojamų dujų. Tai reiškia, kad JAV administracija energetinį saugumą prilygins nacionaliniam ne tik žodžiais, bet ir darbais. „Valstijų tikslas yra sukurti Rusijos monopoliui alternatyvią energijos rinką, – teigė Europos politikos ir analizės centro vadovas Peteris B. Doranas. – Tad esminiai prezidento D. Trumpo komandos prioritetai energetinio saugumo sektoriuje jau dabar yra šaltinių diversifikacija ir užtikrinti alternatyvūs resursai.“ Besiplečianti dujų rinka reiškia ir naujų kelių eksportuoti ir importuoti paiešką bei plėtrą. IEA prognozuoja, kad 2040-aisiais 59 proc. pasaulinės dujų rinkos, sieksiančios 1230 trln. kubinių metrų, skirtingas valstybes pasieks per SGD terminalus. 2016 m. didžioji beveik per pusę mažesnės rinkos dalis vartotojus pasiekė dujotiekiais. „Lietuva turi išnaudoti tai, kad JAV taps dujų eksporto lyderė. Būtina plėtoti SGD terminalą ir dujotiekio tarp Lenkijos ir Lietuvos jungties projektą“, – sakė R. Švedas. Šią galimybę puikiai iliustruoja faktas, kad į Klaipėdos SGD terminalą pernai dujos atplukdytos iš keturių žemynų: Europos, Pietų ir Šiaurės Amerikos bei Afrikos, o iš jo dujos pasiekė septynias valstybes. Veiklos efektyvumą didinti privalu žengiant į kitas rinkas, kuriose būtų taikomos sukauptos specifinės žinios. Klaipėdos SGD terminalą valdanti „Klaipėdos nafta“ pernai papildomų pajamų uždirbo konsultuodama dujų terminalų statytojus kitose Europos, Pietų Amerikos ir Azijos šalyse.

Drąsūs, stiprūs, vikrūs

„Lietuva – maža šalis, bet tai mūsų privalumas“, – tvirtino energetikos ministro patarėjas R. Kėvelaitis. Esame patogesnėje padėtyje nei, pavyzdžiui, kaimynė Lenkija, šiandien vis dar statanti anglimis kūrenamas elektrines, kurias eksploatuoti planuojama ir po 2050-ųjų. Lietuva neinvestavo į didelius elektros gamybos objektus, todėl gali greičiau prisitaikyti prie naujovių. „Estai turi „Skype“, mes irgi galime tokį turėti, tik energetikos srityje. Esame maži, lankstūs ir greiti, galime išbandyti produktus, juos tobulinti ir eksportuoti“, – įsitikinęs pašnekovas. Vos prieš penkerius metus energetikos saloje įkaltinta Lietuva sugebėjo iš jos išsivaduoti ir tapti pavyzdžiu kitoms šalims. Dabar svarbu neužmigti ant laurų.

Perspausdinta iš Alfa.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.