Uždaryti
2020-05-31 07:04:37
2020-05-22 00:00:00

Informuojame, kad gegužės 21 dieną prasidėjo prašymų stoti į magistrantūros studijų programas teikimas! Iki liepos 7 d. per VU Informacinę sistemą galite pateikti prašymą stoti į jums patinkančias VU TSPMI magistro studijų programas. Išsirinkite jums labiausiai patinkančias VU TSPMI magistro programas: http://www.tspmi.vu.lt/magistranturos-studijos/

Bendrą VU stojimo tvarką ir visą reikalingą informaciją rasite čia: https://bit.ly/magistrasVU

Kilus klausimams prašome kreiptis į VU TSPMI studijų skyriaus vadovę Gintarę Proscevičiutę elektroniniu paštu gintare.prosceviciute@tspmi.vu.lt

Vytis Jurkonis. Baltarusijos švytuoklė

Ministro Lino Linkevičiaus vizito vertinimai – nuo padrąsinimų Vašingtone iki nuogąstavimų namuose – tarsi švytuoklė, nors prielaidų nei euforijai, nei dramai nėra.

Namuose tarsi mantra kartojama raudonųjų linijų frazė, o partneriai bei kaimynai naiviai tikisi proveržio, tarsi Lietuvos politika Astravo AE atžvilgiu buvo vienintelė kliūtis spartesniam dialogui su Vakarais.

Deja, tiek vieni, tiek kiti turės nusivilti. Proveržis jau įvyko – aukščiausio rango pareigūnai Minską lanko gan seniai, o piku galima vadinti JAV Valstybės sekretoriaus Mike Pompeo vizitą šį savaitgalį. Nori to Lietuva, ar nenori. Tiesa, visa tai Baltarusijos nepriklausomybę ir suverenitetą stiprina irgi tik tiek, kiek pats oficialus Minskas yra linkęs ne tik kalbėti apie grėsmes, bet ir pats kažką daryti. Šiai dienai tokių realių žingsnių ir pavyzdžių praktiškai nėra, bet bandymų kelti savo kainą Kremliaus akyse – apsčiai.

Išaugęs tarptautinis dėmesys sukelia nepagrįstus lūkesčius ir Minske tarsi kelio atgal nėra ir ta pati Lietuva bus priversta susitaikyti su euroatlantinės bendruomenės inertiškumu. Dalis taip ir interpretuos, jog neva joks sutapimas, kad ministras Linkevičius į Minską atvyko beveik iš karto po JAV Valstybės sekretoriaus vizito.

Tokio požiūrio entuziastus galima apraminti primenant, jog ministras planavo į Baltarusiją atvykti dar spalį, o planai pasikeitė atšaukus Federicos Mogherini vizitą.

Dėmesio sukelta euforija bus veiksni tol, kol neprireiks rezultatų. O jų prireiks gana greit. Blogoji žinia Minskui, kad išnaudojus visą pasitikėjimo kreditą ir kažkaip išgyvenus 2020-uosius, tokio dėmesio greičiausiai teks laukti gana ilgai. Geroji žinia Vakarams, kad „pabandymo iš naujo“ kaina bus sąlyginai nedidelė ir galėsime guostis, jog šansas Minskui buvo duotas.

Lietuvoje mėgstama kartoti, kad pasikeitus geopolitinei situacijai, nėra tikslinga lyginti Maskvos spaudimo Baltarusijai 2010-aisiais ir dabar. Tebūnie, bet 2014-ųjų vasarą, kai ministras Linas Linkevičius vyko į Minską, Astravo AE klausimas buvo aiškus kaip dieną, Krymo aneksija jau buvo įvykusi, o Dalia Grybauskaitė buvo pradėjusi savo antrąją prezidentės kadenciją.

Proveržis jau įvyko – aukščiausio rango pareigūnai Minską lanko gan seniai, o piku galima vadinti JAV Valstybės sekretoriaus Mike Pompeo vizitą šį savaitgalį. Nori to Lietuva, ar nenori.

Kas pasikeitė? Paleisti politiniai kaliniai, ar, kaip juos kartais vadindavo, politiniai įkaitai 2015-aisiais, nors nei vienas nebuvo reabilituotas, o represijos kaimyninėje valstybėje tęsiasi. Taip, dar būtų galima vardinti Baltarusijos neva neutralią politiką Ukrainos – Rusijos karo atžvilgiu, baltarusizacijos procesą ar, galų gale, augančią Sąjunginės valstybės grėsmę. Pastaroji, nors ir nesubliuško, bet šiek tiek mažiau eskaluojama po paskelbtų RF Konstitucijos pataisų ir kitų sausį paskelbtų permainų bei planų. Tikėjimas noru stiprinti baltarusišką tapatybę šiek tiek susvyravo po santūraus dalyvavimo K. Kalinausko ir kitų sukilėlių perlaidojimo ceremonijoje. Ir nors bus galima plėtoti Skorinos (1522 m. „Mažoji kelionių knygelė“) ar Kosciuškos (1780 m. baigtos West Point fortifikacijos JAV) asmenybių reikšmę dvišaliams ir regiono klausimams, neabejoju, kad „Didžiojo tėvynės karo“ 75-ečio naratyvas Baltarusijoje šiais metais bus dominuojantis.

Lietuvai yra apie ką kalbėtis su Baltarusija, ką rodo ir įvairi ministro darbotvarkė. Tai bus gera galimybė (tebūnie) dar kartą pasitikrinti, ar kaimynas iš viso nori kalbėtis. Taip pat aiškiai ir nedviprasmiškai parodyti kitiems, jog galima išlikti principingais neperkant elektros iš Baltarusijos AE, bet kalbėtis apie kitus ekonomikos klausimus, naftos tranzitą ar tautinių bendrijų klausimus. Lietuvos politinei kultūrai tai taip pat atsakingas išbandymas nepasiduoti pagundai įsivelti į vidaus politikos kovas.

Baltarusijos klausimas paradoksaliai yra pasitikėjimo išbandymas dvejomis – tiek vidaus, tiek užsienio – kryptimis.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.