Uždaryti

Violeta Davoliūtė. Šeimos ir tautos atmintis: kur brėšime grėsmės ribas?

Jono Noreikos–Generolo Vėtros anūkės Silvijos Foti publikacija šiaurės Amerikos spaudoje apie jos senelio veiklą nacių okupacijos metais sukėlė Lietuvoje dar vieną reakcijų bangą.

Žurnalistas Vaidas Saldžiūnas iškėlė klausimą, kodėl, nepaisydama prieš tris metus pateikto Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) išaiškinimo dėl J. Noreikos veiklos nacių okupacijos metais, anūkė būtent dabar viešai neigiamai įvertino senelio istorinį vaidmenį.

Žurnalistas Vidmantas Valiušaitis papasakojo apie Noreikos dukters pasišventimą jos tėvo asmenybei ir pažadėjo išaiškinti, kodėl anūkė pasuko kitokiu nei motina vertinimo keliu. Politologas Dovilas Petkus apkaltino J. Noreikos provaikaitę senelio šmeižtu ir iškėlė klausimą „Ar leisime pasaulyje skleisti tokį šmeižtą?..“

Akivaizdu, kad šie pasisakymai liečia platesnę temą nei vieno asmens biografijos vertinimas, t. y. kaip asmeninės autobiografijos, šeimos istorijos tyrimai, refleksijos, memuarai siejasi su vadinamaisiais didžiaisiais valstybiniais pasakojimais? Ar tikrai, kaip ragina Dovilas Petkus, reikėtų tokių refleksijų neleisti ar bandyti jas kažkaip kontroliuoti?

Puikiai žinoma, jog valstybės palaikomais didžiaisiais istoriniais pasakojimais dažnai siekiama suteikti piliečiams patrauklią praeities interpretaciją, juos telkti, teikti pasididžiavimą ir bendros tapatybės jausmą.

Būtent tokios atminties formos pirmiausia įkūnijamos valstybiniuose paminkluose, muziejuose, šventėse. Jaučiant nesaugumą ar grėsmę, tokie pasakojimai gali būti paverčiami kolektyvinio saugumo garantu ir politinės mobilizacijos priemone.

Puikiai žinoma ir tai, kad asmeninės autobiografijos, šeimos istorijos, memuarai dažnai nedera su tais didžiaisiais pasakojimais, juos suproblemina, kelia nepatogius klausimus, nes atspindi konfliktiškus įvykių, poelgių ar istorinių pasirinkimų vertinimus.

Praeities įvykiai juose gali būti dėliojami ne kaip linijinis kančios ar didvyriškumo epas, o kaip sudėtinga šeimos narių patirčių ir etinių pasirinkimų dėlionė, kur antroji ar trečioji palikuonių karta bando rekonstruoti ir vertinti tas pasakojimų atkarpas, kurių pirmosios kartos liudininkai nepajėgia ar nenori rekonstruoti. Ne veltui antrosios kartos palikuonių istorinėms refleksijoms vartojamas net atskiras terminas – postmemory, t. y. šeimos patirtys, kurios, nors tiesiogiai ir nesisieja su pačių palikuonių patirtimi, vis dėlto yra giluminė jų tapatybės dalis.

Po Antrojo pasaulinio karo skirtingas šio įvykio refleksijos bangas matome iš esmės visose karą patyrusiose demokratinėse valstybėse.

Visur pirmiausia buvo tapatinamasi su nukentėjusiais, aukomis ir didvyriais, o ne su nusikaltėliais ar kolaborantais. Todėl Vokietijoje net 1964 metais paskelbta Melitos Maschmann knyga „Aš buvau nacistė. Ir štai kodėl“ atrodė labai drąsi ir provokatyvi, kaip ir 1969 metais prancūzų režisieriaus Marcel Ophuls filmas „Le Chagrin et la Pitié“, metęs iššūkį Prancūzijos visuotinio antifašistinio pasipriešinimo mitui.

Šie savo laikmečiu skandalingais laikyti kūriniai rodė svarbius etinių vertinimų lūžius, kurie dažnai (nors ne visada) siejasi su skirtingų kartų vertybiniais pasirinkimais. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, taip pat ilgą laiką noriai asmeniškai tapatintasi tik su aukų ir didvyrių, o ne budelių ar kolaborantų patirtimis. Akivaizdu, jog paskutiniu metu ši tendencija keičiasi.

Grįžtant prie Silvijos Foti publikacijos, būtina informuoti skaitytojus, jog ji tikrai nėra pirmoji palikuonė, ėmusi atvirai reflektuoti savo šeimos nario kolaboravimo su nacistiniu režimu Lietuvoje temą.

Tą patį 2015 metais paskelbtoje knygoje „Svečias žydšaudžių puotoje: mano senelio SS praeitis, mano žydiška šeima. Tiesos paieškos“ narplioja niujorkietė rašytoja Rita Gabis.

Ši autorė per 400 puslapių apimties šeimos autobiografijoje detaliai ir preciziškai tyrinėja savo senelio, tarpukario Lietuvos karo akademijos absolvento, karo metais Švenčionių Lietuvos saugumo policijos viršininko Prano Purono vaidmenį nacių genocido ir represijų Lietuvoje aparate. R. Gabis pasakojimas grįstas daug metų trukusiais tyrimais Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, JAV, Izraelyje, Anglijoje: interviu su liudininkais, mokslininkais, asmeniniais ir archyviniais dokumentais, šeimos narių liudijimais.

Nors šiai knygai anotaciją parašė žymus JAV istorikas Timothy Snyder’is, vis dėlto tai nėra klasikinis istorinis tyrimas, o tipiškas posmemory pavyzdys, t. y. daugiasluoksne medžiaga paremtas autorės bandymas suvokti sudėtingą ir dramatišką savo artimųjų istoriją: Prano Purono dukra, R. Gabis motina, sukūrė šeimą su žydų kilmės R. Gabis tėvu.

Akivaizdu, kad R. Gabis, kaip ir Silvia Foti, kolaboravimą suvokia plačiau nei tiesioginį asmeninį dalyvavimą baudžiamosiose akcijose ar represijose. Ją domina platesnė genocido mašinerijos terpė ir ta pilkoji etinių pasirinkimų zona, kur vieno nusikaltimo auka gali tapti kito nusikaltimo dalyviu ar rėmėju. Šiaip ar taip, R. Gabis knyga sulaukė šiaurės Amerikoje nemažai dėmesio: recenzijų, pristatymų ir pan.

Tą pačią temą vysto ir lietuvių kilmės kanadietė, Misūrio universiteto profesorė Julija Šukys pernai paskelbtoje knygoje „Sibiro tremtis. Kraujas, karas ir anūkės bandymas suprasti“.

Sumaniusi rašyti knygą apie savo 1941 metais ištremtą senelę, autorė imasi ieškoti medžiagos apie ją Lietuvos archyvuose ir netikėtai sužino iki šiol šeimoje visiškai nutylėtų jos vyro, savo senelio, biografijos faktų. Lietuvos laisvės kovų dalyvis, tarpukariu už drąsą apdovanotas Antanas Šukys po žmonos tremties nuo 1941 m. vasaros iki 1942 metų pradžios tarnavo Naujamiesčio policijos viršaičiu ir buvo, tegu ir netiesiogiai, įsivėlęs į nacių genocido mašineriją.

J. Šukys akcentuoja, kad tiek jos šeimoje, tiek išeivių iš Lietuvos bendruomenėje buvo tapatinamasi išimtinai su lietuvių tremties ir kančios istorija.

„Visas mano dėmesys buvo skirtas tiktai mano senelės istorijai, – rašo J. Šukys. – Mažai žinojau apie Antano (senelio – V.D.) gyvenimą ir nelabai juo domėjausi. Niekada negalvojau, kaip šis paklausimas archyve pakeis ne tik mano rašomą knygą, bet ir supratimą, kas yra mano šeima, kas esu aš. Aš nežinojau kaip fundamentaliai tai pakeis mano santykį su praeitimi“.

„Mano šeimą jungė tyla. Ypatingos tylos šydas gaubė metus tarp 1941-ųjų, kada Ona buvo ištremta į Sibirą, ir 1944-ųjų, kada jos vyras Antanas su trimis judviejų vaikais pabėgo iš Lietuvos į vakarus. Tai nacių okupacijos laikotarpis. Kiekvienas mums, vaikams, pasakojęs apie mūsų šeimos istoriją būtinai čia pat peršokdavo nuo Onos arešto ir tremties 1941 metais tiesiai į jos vaikų ir jų tėvo dramatišką bėgimą iš Lietuvos po trejų metų.

Buvau jau beveik suaugusi, kai susivokiau, kad antrasis įvykis ne tuoj pat sekė po pirmojo. Nacių okupacijos metus gaubė tokia absoliuti tyla – ir ne tik mūsų šeimoje – kad tik penkiolikos sulaukusi supratau, jog holokaustas yra kažkaip susijęs ir su Lietuva.

Panašiai kaip R. Gabis, J. Šukys atvirai tyrinėja savo artimo šeimos nario kolaboravimo ribas ir priežastis. „Kitokiame – labiau egoistiškame – pasakojime būčiau galėjusi pakeisti tą vieną likimą ir Antanas būtų buvęs tyra, nesutepta auka. Netgi didvyris“, – rašo autorė.

Šią vasarą J. Šukys knyga buvo apdovanota kaip geriausia metų monografija Baltijos Studijų Pažangos Asociacijos konvencijoje Stanfordo universitete.

Tai tik keli šios naujos refleksijų bangos pavyzdžiai. Beje, tam tikrais aspektais šiai bangai priklauso ir diskusijų karštligę Lietuvoje sukėlusi R. Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ bei netgi (nors visai kitokio žanro) Sigito Parulskio „Tamsa ir partneriai“.

Kitaip tariant, tai transnacionalinė postmemory banga, toli peržengianti vienos valstybės ar kokios nors vienos istorinės interpretacijos ribas. Ir vargu ar šią transnacionalinę Antrojo pasaulinio karo refleksijų bangą įmanoma ar būtina kaip nors uždrausti bei „ištaisyti“ diasporos palikuonių etinius pasirinkimus.

Nors ir nemalonu, kai šių refleksijų fragmentus pasičiumpa nedraugiškų valstybių propagandos priemonės, geriausia ką galime nuveikti vardan savo ontologinio saugumo, tai užuot rengę kryžiaus žygius arbatos stiklinėje, drąsiau ir atviriau patys tyrinėti nepatogias savo istorijos detales ir pilnavertiškai dalyvauti transnacionalinėse 20-ojo amžiaus Europos patirties refleksijose.

 

Perspausdinta iš Delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.