Uždaryti

Valentinas Beržiūnas. Trumpas ar ne, protekcionizmas vis tiek būtų

„Neoliberalusis pasaulio globalizavimas priėjo liepto galą“, – pareiškė JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir įspėjo kitas valstybes, kad joms daugiau nebus leidžiama išnaudoti Amerikos.

Anot Baltųjų rūmų šeimininko, jis ne tik saugos savo šalies rinką nuo importo, bet ir ketina susigrąžinti pramoninę gamybą. Panašu, kad D. Trumpas pasuko Jungtines Valstijas izoliacionizmo keliu. Kodėl? Ar tai susiję su JAV lyderio pasaulėžiūra, ar šį politikos pokytį sąlygoja objektyvūs faktoriai?

Jau pačią pirmąją darbo Baltuosiuose rūmuose dieną D. Trumpas pademonstravo, kad nesėdės rankų sudėjęs – jis ne tik pasirašė įsakymą nutraukti Ramiojo vandenyno laisvosios prekybos sutartį, bet ir nurodė JAV Vyriausybei peržiūrėti kitus laisvosios prekybos susitarimus, tarp jų – Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartį (NAFTA).

Šių metų kovą D. Trumpo administracija įvedė importo muitus plienui ir aliuminiui didžiausiems savo prekybos partneriams – Europos Sąjungai, Kanadai ir Meksikai, o rugsėjo pabaigoje įsigaliojo D. Trumpo įvesti 200 mlrd. JAV dolerių vertės muitai kiniškam importui.

Negana to, JAV prezidentas įspėjo, kad yra pasirengęs įvesti muitus visam importui iš Kinijos, jei Pekinas nepakoreguos savo prekybos praktikų.

D. Trumpo protekcionizmas – natūrali JAV reakcija į pokyčius globaliojoje ekonomikoje. Stiprėjantys naujieji pasaulio ekonomikos galios centrai (Kinija ir kitos Pietryčių Azijos regiono valstybės) ir konkurencija su senaisiais (Vakarų Europa, Japonija ir Pietų Korėja) bei nacionalinės pramoninės gamybos nuosmukis mažina JAV santykinę ekonominę galią globaliojoje ekonominėje sistemoje.

Geoekonominės zonos

Ekonominių faktorių poveikį politikai analizuoja „Pasaulio sistemų teorija“ (World-systems theory). Šios paradigmos atstovai ragina atkreipti dėmesį į tarptautinį hierarchinį darbo pasidalijimą globaliojoje ekonominėje sistemoje.

Pagal tai galima nustatyti valstybės padėtį pasauliniame kapitalizmo tinkle. Paprastai skiriamos trys pagrindinės geoekonominės zonos: „branduolio“ (core), „pusiau-periferijos“ (semi-periphery) ir „periferijos“ (periphery).

Valstybės, gaminančios ir eksportuojančios technologiškai pažangiausią produkciją, turinčią didžiausią pridėtinę vertę, priklauso „branduolio“ geoekonominei zonai.

Kadangi „branduolio“ šalių gaminama ir parduodama produkcija yra brangi, šiai geoekonominei zonai priklausančios šalys yra sukaupusios daugiausiai kapitalo, tad jų gyventojai uždirba ir vartoja daugiausiai.

„Periferijos“ ir „pusiau periferijos“ geoekonominėms zonoms priklausančios valstybės daugiausia gamina ir eksportuoja pigią pramoninę bei žemės ūkio produkciją arba žaliavas, o iš „branduolio“ importuoja brangią aukštųjų technologijų pramoninę produkciją.

Šis netolygumas lemia žemus atlyginimus ir dideles kainas „periferijos“ valstybėse, taip pat gyventojų emigraciją į „branduolio“ valstybes.

„Pasaulio sistemų teorija“ pripažįsta, kad valstybės gali judėti iš vienos geoekonominės zonos į kitą. Pavyzdžiui, „pusiau-periferijai“ priklausančios valstybės gali patekti į „branduolį“, jei sugeba perimti iš „branduolio“ šalių tam tikras gamybos technologijas, jas išplėtoti, o vėliau apsaugoti nuo „branduolio“ gaminamos produkcijos konkurencijos.

Tuo metu „branduolio“ valstybės gali „periferizuotis“, jei, tarkime, iš jų į „periferiją“ iškeliama pramoninė gamyba (ypač aukštųjų technologijų), o su ja iškeliauja kapitalas, mokesčiai, darbo jėga ar technologinis šalies potencialas.

Valstybių „judėjimas“ (dinamika) iš vienos geoekonominės zonos į kitą veikia saugumą. Siekdamos pagerinti arba apsaugoti savo pozicijas sistemoje – išlaikyti arba įtvirtinti prieigą prie naujųjų rinkų, strateginių žaliavų, pigios darbo jėgos – valstybės gali griebtis ne tik protekcionistinių, bet ir karinių priemonių.

XVIII–XIX a. Didžioji Britanija ekonomiškai pirmavo prieš Vokietiją, dėl to britai užvaldė daug kolonijų, o vokiečiams jų tiesiog neliko. Tačiau XX a. pradžioje Vokietija pasivijo Didžiąją Britaniją ir pareikalavo „savosios“ kolonijų dalies. Tai galiausiai privedė prie Pirmojo pasaulinio karo.

Gamybos iškėlimas

Po dviejų pasaulinių karų Europai praradus dominuojančias pozicijas tarptautinėje sistemoje jos vietą užėmė nauja ekonominė galia – Jungtinės Amerikos Valstijos. Pusę amžiaus amerikiečių pramonė dominavo pasaulyje. Tokių kompanijų, kaip „Ford“, „General Motors“, „Boeing“ ir daugelio kitų, gaminama produkcija buvo laikoma kokybės ir žmonijos technologinio proveržio simboliu.

Aukštos pridėtinės vertės produkcijos gamyba ir konkurencijos nebuvimas (Vakarų Europos šalys ir Japonija dar nebuvo atsistačiusios po Antrojo pasaulinio karo) leido JAV ne tik įsitvirtinti pasaulinės ekonominės sistemos viršuje (tarp „branduolio“ valstybių), bet ir dominuoti (tapti hegemonėmis).

Padėtis ėmė keistis XX a. 7–8 deš., kai JAV prezidento Richardo Nixono administracija ėmė vykdyti vadinamąją „ping-pong“ diplomatiją su Kinija.

R. Nixonas ne tik atvertė naują lapą diplomatiniuose santykiuose su didžiausia Azijos valstybe, bet ir atvėrė kinų gamintojams duris į milžinišką JAV rinką, garantavusią jiems tvirtos užsienio valiutos, būtinos Kinijos pramonės sektoriaus plėtotei, šaltinį.

Dėka pigios darbo jėgos ir galimybės laisvai realizuoti produkciją JAV rinkoje, Kinijos pramonė suklestėjo.

Industrializaciją pagyvino ir amerikiečių investicijos – siekdami sumažinti gamybos kaštus ir tokiu būdu kaupti viršpelnius, vis daugiau JAV pramonininkų perkėlė pramoninę gamybą į Kiniją ir kitas vadinamojo Trečiojo pasaulio valstybes, kur darbo jėgos apmokestinimas mažesnis.

Ilgainiui importuojama pramoninė produkcija padėjo išstumti iš rinkos brangesnes amerikietiškas prekes, dėl to JAV pramonės sektorius patyrė sukrėtimą. Remiantis statistika, 1953–2005 m. pramoninės gamybos dalis šalies ekonomikoje sumenko nuo 28 iki 12 proc., skaičiuojant nuo Bendrojo vidaus produkto (BVP).

Sumažėjo ir JAV gyventojų, dirbančių pramoninės gamybos sektoriuje, skaičius – nuo 32 proc. (1953 m.), skaičiuojant nuo visos darbo jėgos šalyje, iki 8,7 proc. (2015 m.). Ekonomistų teigimu, netrūksta empirinių duomenų, įrodančių, kad didžiausius nuostolius patyrė būtent tos JAV ūkio šakos, kurios tiesiogiai susidūrė su pigios produkcijos importo konkurencija.

Poindustrinės visuomenės idėjos šalininkai aiškina, esą darbo vietų praradimus pramonėje ilgainiui kompensuos paslaugos. Vis dėlto paslaugų sektorius nesukuria tokios pat pridėtinės vertės, kokią sukuria aukštųjų technologijų pramoninė gamyba.

Šią tezę puikiai iliustruoja sudėtinga socialinė ir ekonominė padėtis Jungtinių Amerikos Valstijų „Rūdžių juostos“ (Rust Belt) regione, kur tūkstančiai darbus praradusių amerikiečių nesugeba rasti alternatyvaus užsiėmimo arba yra priversti dirbti prasčiau apmokamą darbą paslaugų sektoriuje.

„Rūdžių juosta“

JAV šiaurės-vidurio valstijos – Niujorkas, Pensilvanija, Vakarų Virdžinija, Ohajas, Mičiganas, Ilinojus, Ajova, Viskonsinas – kadaise buvo vadinamos JAV pramonės stuburu arba „fabrikų juosta“ (Factory Belt). XX a. 7-ajame deš. didžiausias Mičigano valstijos miestas Detroitas – JAV automobilių gamybos sostinė – pagal pajamas vienam gyventojui buvo turtingiausias Amerikos miestas. Tačiau 2013 m. miestas buvo priverstas skelbti bankrotą, kadangi nesugebėjo kreditoriams grąžinti 18,5 mlrd. JAV dolerių skolos.

Pagrindinė Detroito ir kitų į jį panašių JAV miestų problema – darbo vietų pramoninės gamybos sektoriuje mažėjimas. Skaičiuojama, kad vien Mičigane per 2000–2011 m. laikotarpį pramonės sektoriuje neliko apie 48 proc. darbo vietų. Kitose „Rūdžių juostos“ dalyse padėtis yra dar sudėtingesnė – darbo vietų praradimas pramoninės gamybos sektoriuje ten svyruoja nuo 50 iki 60 proc.

Kornelio ir Masačiusetso-Amhersto universitetų ekonomistai yra suskaičiavę, kad vien Indija gali būti „kalta“ už maždaug 700 tūkst. darbo vietų JAV praradimą, tarp jų – gerai apmokamų pramoninės gamybos sektoriuje.

Jei remsimės JAV Ekonominės Politikos Instituto (EPI) skaičiavimai, Amerikos prekybos deficitas su Kinija nuo 2001 m., kuomet ši šalis tapo Pasaulio prekybos organizacijos nare, iki 2011 m. atsiėjo Jungtinėms Valstijoms dar maždaug 2,7 mln. prarastų darbo vietų.

Ne mažiau nuostolių atnešė 1994 m. su Kanada ir Meksika pasirašytas NAFTA susitarimas. EPI teigimu, NAFTA prisidėjo prie 682 tūkst. darbo vietų JAV praradimo, iš kurių 61 proc. (415 tūkst.) buvo gerai apmokamos darbo vietos pramonės sektoriuje.

Pramonės sektoriaus nuosmukis ne tik prisidėjo prie gyvenimo lygio JAV kritimo, tačiau ir padidino Jungtinių Amerikos Valstijų prekybos deficitą, kuris šiuo metu yra didžiausias pasaulyje. Vien su didžiausia partnere Kinija JAV deficitas 2017 m. siekė 375 mlrd. dolerių.

Tai yra beveik trigubai daugiau negu visas JAV eksportas į Kiniją ir beveik pusė viso Jungtinių Amerikos Valstijų prekybos deficito.

Ekonomistai įspėja, kad ilgainiui Amerikai bus vis sunkiau padengti šį įsiskolinimą, kadangi šalies pramonė nebepagamins pakankamai produkcijos, kurią būtų galima parduoti pasaulinėse rinkose.

Tai gali sąlygoti tolesnį gyvenimo lygio rodiklių kritimą. Negana to, perkeliant pramoninę gamybą į užsienį kartu su ja iškeliauja ir dalis valstybės technologinio potencialo – valstybei, į kurią perkeliama pramoninė gamyba, nebereikia investuoti į tam tikros technologijos kūrimą. Vietoje to ji gali sutelkti dėmesį į tos technologijos plėtojimą arba pažangesnių technologijų, kurios pakeistų senąsias, kūrimą.

Tuo tarpu kuo daugiau pramonės ir jai reikalingo technologinio potencialo išsikelia iš konkrečios šalies, tuo ji labiau „periferizuojasi“.

D. Trumpas laimės ar ne?

Šnekant apie D. Trumpo protekcionizmo pasekmes, trumpalaikėje perspektyvoje ši politika gali duoti pozityvių rezultatų.

Pirma, D. Trumpo administracija deda pastangas, kad pristabdytų aukštųjų technologijų pramoninės gamybos iškėlimo procesą iš JAV. Jeigu ši politika bus sėkminga, tai sudarys sąlygas apsaugoti darbo vietas ir išlaikyti pakankamai aukštą gyvenimo lygį šalyje, nes pramonės sektorius sukuria santykinai didelę pridėtinę vertę.

Antra, protekcionistinė politika gali sumažinti Jungtinių Amerikos Valstijų priklausomybę nuo importo iš kitų valstybių. Išlaikiusios bei apsaugojusios savo technologinį ir pramoninį potencialą, JAV taptų savarankiškesnės ir mažiau pažeidžiamos kitų valstybių vykdomos politikos.

Kita vertus, ilgalaikėje perspektyvoje JAV bus vis sunkiau atsilaikyti konkurencinėje kovoje prieš kitus pasaulio ekonominės galios centrus, kadangi pramoninės gamybos sugrąžinimas sunkiai įgyvendinamas.

Be to, konkuruojančios pasaulio galios, stiprindamos ne tik gamybinius, bet ir intelektualiuosius pajėgumus, didina spaudimą JAV ekonomikai.

Tikėtina, kad ateityje JAV bus priverstos dar aktyviau vykdyti protekcionistinę politiką, kitaip šalį gali ištikti ekonominė „periferizacija“.

Tačiau tokia politika didins įtampa tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir jų sąjungininkių, tarp jų – Vakarų Europos valstybių, o tai neigiamai veiks Lietuvos saugumą, kuris tiesiogiai priklauso nuo tvarių transatlantinės bendruomenės narių santykių.

 

Perspausdinta iš Delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.