Uždaryti
2019-12-06 15:38:39
2019-12-04 00:00:00

Informuojame, kad VU TSPMI biblioteka gruodžio 5 ir 6 dienomis nedirbs

Valentinas Beržiūnas. Kaip elgtis su Baltarusija?

Šį savaitgalį Baltarusijoje vykusių parlamento rinkimų metu ilgametis šalies lyderis Aliaksandras Lukašenka paskelbė, kad pretenduos į prezidento postą 2020 m. vyksiančiuose prezidento rinkimuose. Diskusijos dėl santykių su Baltarusija pastaruoju metu netyla ir Lietuvoje. Vieni šių diskusijų dalyviai tvirtina, jog nėra poreikio megzti glaudesnių santykių, nes pokyčių tai neatneš, kiti teigia, jog izoliacijos politika – neproduktyvi, neatitinka Lietuvos interesų ir stumia Baltarusiją į Rusijos glėbį. Kaip elgtis su Baltarusija?

Dažniausiai Lietuvos-Baltarusijos santykiai apibūdinami „pragmatiško selektyvaus bendradarbiavimo“ sąvoka. Tai reiškia, jog politiniai ryšiai yra minimalūs, o bendradarbiaujama tik ekonominėje sferoje. Nors ne sykį ieškota alternatyvų šiam santykių modeliui, jų rasti nepavyko.

Tą galima paaiškinti dvejopai: pirma, nėra sutarimo, kuria linkme žengti – vadovautis liberaliu požiūriu ir užsiimti Baltarusijos demokratizacija, ar būti realistais ir pirmiausia atsižvelgti į pragmatiškus interesus. Antra, Lietuva yra pernelyg susitelkusi į santykių su A. Lukašenka formavimą bei trumpalaikių rezultatų siekimą (pvz., dėl Astravo atominės elektrinės), o tam iš esmės pakanka dabar egzistuojančio santykių formato.

Izoliacijos politika nėra produktyvi, kadangi nesukuria prielaidų Lietuvai ir Europos Sąjungai veikti procesų Baltarusijoje. Nei parama baltarusių opozicijai, nei sankcijos, nei politinio dialogo įšaldymas nepaveikė vidaus tvarkos Baltarusijoje. Priešingai, ši politika pastūmėjo šalį kaimynę Rusijos link, o Maskvos įtakos augimas Baltarusijoje vertintinas kaip pavojingas Lietuvos nacionalinių interesų požiūriu.

Dėl šios priežasties Lietuva turėtų būti suinteresuota persvarstyti dabartinę politiką. Ne tik persvarstyti, bet ir įtikinti ES, kad Baltarusijos nepriklausomybė ne tik Vilniaus, Rygos ar Varšuvos, o visos Bendrijos prioritetas.

Diskutuoti apie santykius su A. Lukašenkos režimu, žinoma, galima. Vis dėlto šie santykiai jau yra nusistovėję, todėl didelio rezultatyvumo tikėtis neįmanoma. Dar svarbiau, jog A. Lukašenkos režimas nėra amžinas.

Nepaisant to, kad Baltarusijos lyderis dar nesiruošia paleisti valdžios vadelių, tarpuvaldžio laikotarpis neišvengiamai artėja, o jo metu daug kas spręsis, tikėtina, ir Baltarusijos suvereniteto klausimas. Neturint poveikio svertų ne tik režimui, bet ir įvairioms socialinėms grupėms, Baltarusijos viduje kyla rizika likti svarbių procesų nuošalyje. Tai lems, kad ateityje negalėsime spręsti esminių dvišalių klausimų – nuo Astravo AE iki baltarusiškų krovinių tranzito ir t. t.

Šiuo metu galima tik teoriškai išskirti tris potencialius scenarijus, kaip galėtų atrodyti tarpuvaldžio Baltarusijoje rezultatai: įpėdinio; valdžios vakuumo; inkorporavimo.

Apie potencialų A. Lukašenkos įpėdinį daug nekalbama, o ir pats Baltarusijos lyderis ne sykį pabrėžė, kad nerengia sau įpėdinių.

Kita vertus, yra manančių, jog į Baltarusijos prezidento postą A. Lukašenka gali siūlyti vieną iš savo sūnų. Jei Baltarusijoje susiformuos valdžios vakuumas, viena vertus, tarp valdančiojo režimo narių gali kilti kova dėl valdžios – taip nutiko mirus Sovietų Sąjungos lyderiui Josifui Stalinui.

Kita vertus, gali būti pasiektas kompromisas ir naujuoju Baltarusijos lyderiu bus paskelbtas kuris nors režimo kandidatas (pvz., kaip Turkmėnistane po ilgamečio šios šalies vadovo Saparmurado Nijazovo mirties).

Pagaliau trečiasis scenarijus numato, kad nestabilumu po A. Lukašenkos pasitraukimo gali pasinaudoti išorės jėga. Taigi Baltarusija bus inkorporuota į Rusijos Federacijos sudėtį.

Visi scenarijai yra potencialiai nepalankūs Lietuvai. Vis dėlto, kad ir kuris scenarijus susiklostys, esmė yra ta pati: jei Lietuva ir ES izoliuosis nuo Baltarusijos, tarpuvaldžiu vyksiančių procesų ir jų rezultatų bus neįmanoma paveikti.

Taigi, atsakant į klausimą, kaip elgtis su Baltarusija, pirma, būtina megzti daugialypius žmogiškuosius ryšius su šalimi kaimyne. Jie turėtų apimti ne tik režimo atstovus, bet ir kitas socialines grupes, tarp jų akademikus, visuomenininkus, kultūrininkus, verslo atstovus ir t. t.

Antra, nors Lietuva yra per maža ir per silpna, jog savarankiškai veiktų Baltarusiją, ji galėtų atlikti vieno iš „tarpininkų“ tarp ES ir Baltarusijos vaidmenį.

Svarbu, kad baltarusiai žinotų, jog ne tik Maskva, bet ir Vakarai domisi jų likimu. Trečia, nereikėtų užsiimti trumpalaike užsienio politika. Šiuo metu reikia „užmesti tinklus“, o vėliau bus galima tikėtis laimikio – pozityvaus dvišalių problemų, tarp jų Astravo AE, tranzito, energetikos, regiono saugumo ir t. t., sprendimo.

Baigiant reikia pasakyti, kad svarbų vaidmenį tarpuvaldžiu vaidins Baltarusijos kolektyvinė tapatybė. Tačiau jos formavimosi procesas – vienas didžiausių nežinomųjų. Materialiuoju požiūriu Baltarusija reikšmingai priklauso nuo Rusijos, o kaip idėjiškai?

Ar baltarusių preferencijos – palankios Rusijai (arba susijungimui su Rusija)? Ar reiškiasi Baltarusijoje Vakarų „švelnioji“ galia – ar baltarusiai nori lygiuotis į Vakarus, o galbūt jiems priimtinesnė „ramybės oazė“ tarp Rytų ir Vakarų?

Galų gale, kaip apskritai interpretuoti Baltarusijos valstybę – ar šios šalies gyventojai suvokia save kaip naciją? Ar atsirado baltarusiška tapatybė A. Lukašenkos valdymo metais? Jei taip, kokia?

Būtina rasti atsakymus į šiuos klausimus, nes tapatybė neabejotinai veiks tarpuvaldžio dinamiką bei rezultatus. Atskleidę šią tapatybę, galėtume prognozuoti Baltarusijos judėjimą.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.