Uždaryti

V.Jurkonis: jei Sakartvelas atsisakytų okupuotų teritorijų, tai atrištų Maskvai rankas

Vienas iš būdų Sakartvelui išvengti jau metų metus trunkančių provokacijų – atsisakyti pretenzijų į Rusijos okupuotas teritorijas, tačiau toks sprendimas atrištų rankas Maskvai. Taip LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto politologas Vytis Jurkonis. Anot jo, tokiu atveju reikėtų kalbėti ne tik apie Sakartvelą, bet ir apie Moldovą, Ukrainą, Azerbaidžaną, Armėniją.

Administracinė linija vis dar slenka gilyn į Sakartvelą

V. Jurkonio teigimu, prieš dešimtmetį įtampa dabar okupuotame regione augo, buvo galima tikėtis provokacijų, tačiau tada niekas nesitikėjo, kad ši situacija peraugs į karą. Pasak politologo, nors vis dar diskutuojama, kas iššovė pirmąjį šūvį, tačiau jau iki tol tiek Sakartvelo politikai, tiek kariuomenė buvo nuolat provokuojama.

„Turbūt galima sakyti, kad tam tikru momentu tiesiog neišlaikė nervai. Jeigu pasižiūrėtume į dešimtmetį po karo Sakartvele pradžios, pastebėtume, kad tai nebuvo pavienis epizodas. Krymo aneksija, Donbaso karas rodo, kad tai sisteminis Rusijos Federacijos, Kremliaus, elgesys. Man atrodo, netgi tie, kurie abejojo ir kartais gal net kaltino Sakartvelo lyderius, dabar mato, kad didžioji kaltės dalis vis dėlto turėtų būti adresuojama Kremliui“, – tvirtina V. Jurkonis.

Jo teigimu, iki šiol stebima situacija, kai administracinė linija, skirianti Sakartvelą ir okupuotą teritoriją, slenka į šalies gilumą: „Kažkas sakytų, kad Sakartvelo pusė į tai reaguoja labai isteriškai, bet tai nėra juokinga – kai vyksta sienos žymėjimas, ji paslenkama. […]

Turbūt gyventojus (ir sakartveliečius, ir kaimynus) labiausiai neramina, kad tarptautinė bendruomenė stebi. Lyg ir yra misijos, stebėtojai, lyg ir turėtų galioti kažkokia tarptautinė teisė, bet savivalės (ypač iš Kremliaus pusės) matome daug.“

Šaliai aktualiausia turėtų būti euroatlantinė perspektyva

V. Jurkonis įsitikinęs – dešimtmečio minėjimas Sakartvelui yra puiki proga priminti ir parodyti, kad visa tai turi būti sprendžiama kartu – tiek tai, kas įvyko Ukrainoje, tiek tai, kas įvyko Sakartvele. Tačiau, pastebi politologas, padėtį šiek tiek keičia tai, kad Tbilisis laikosi atokiau nuo įvykių Ukrainoje.

„Tbilisis lyg ir laikosi šiek tiek nuošalyje. Kiek žinau, nuo 2012 m. iš Sakartvelo pusės netgi nebuvo oficialių vizitų. Tai atrodo šiek tiek keistai. Bet bent jau mes, Baltijos šalys, turbūt ir kaimyninė Lenkija, aiškiai viską suprantame, matome. Tik kartais keista, kodėl neretai būname aktyvesni negu patys Sakartvelo pareigūnai“, – sako V. Jurkonis.

Politologo aiškinimu, vertinant dabartinę Sakartvelo padėtį, labiausiai reikėtų kalbėti apie euroatlantinę perspektyvą. Jo pastebėjimu, nuo 2012 m., kai pasikeitė šalies valdžia, integracijos tempas sumažėjo, tačiau Sakartvelo gyventojai išreiškia didelį palaikymą, kad procesas būtų tęsiamas.

„Dabartinė valdžia to negali ignoruoti, nes visuomenėje vyrauja tikrai gana didelis palaikymas tiek NATO, tiek Europos Sąjungai. […] Dėl to ir matome, kad retorikoje kalbama apie tai, jog „mes norime būti euroatlantinių struktūrų dalimi“. Žinoma, norėtųsi didesnės energijos iš Tbilisio“, – sako V. Jurkonis.

Įtampa regione vyrauja iki šiol

Paklausus, ar Sakartvelas galėtų išvengti provokacijų ir konfliktinių situacijų, jeigu atsisakytų pretenzijų į okupuotas teritorijas, V. Jurkonis tvirtina, kad tai galėtų būti vienas iš variantų, tačiau vis tiek išliktų klausimas dėl pabėgėlių.

„Jiems turėtų būti leidžiama sugrįžti į savo teritorijas. Jie turėtų būti to sprendimo dalimi. Tikrai didžiulė dalis žmonių gyvena Sakartvele ir negali sugrįžti į savo namus, spręsti to klausimo ar referendumo, ar kažkokiu kitu būdu“, – atkreipia dėmesį V. Jurkonis.

Jis priduria – toks sprendimas turėti ir kitą neigiamą poveikį: „Tai atrištų rankas ir rodytų tam pačiam Kremliui, Maskvai, kad tokio pobūdžio elgesys ir veiksmai įmanomi. Tuomet kalbame ne tik apie Sakartvelą, bet ir apie Moldovą, Ukrainą, Azerbaidžaną, Armėniją.“

V. Jurkonis viliasi, kad aktyvūs karo veiksmai regione neatsinaujins, tačiau pakartoja, kad ir prieš dešimtmetį niekas nesitikėjo, kad įsiplieks karinis konfliktas: „Nuolat vyksta įvairaus pobūdžio provokacijos. Jos vyksta ir politiniame lygmenyje, ir pasienyje, kartais galbūt net ir per Bažnyčią. Jau net nekalbu apie informacinį karą, ekonomines priemones. Kremliaus kaimynai tikrai negali atsipalaiduoti ir ta įtampa nuolat vyrauja.“

Pagal LRT RADIJO laidą „Ryto garsai“ parengė Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė.

 

Perspausdinta iš LRT.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.