Uždaryti

T. Janeliūnas apie „Zapad“: informavimas negali virsti gąsdinimu

Šiandien prasideda Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos „Zapad“. Vykdyti karinius mokymus numatyta iki rugsėjo 20 d. 100 tūkst. rusų karių armija, planai išlaipinti jūrų pėstininkų ir oro desantus bei tankų dalinį, puolamojo pobūdžio pratybų scenarijus, nukreiptas prieš Baltijos šalis, daugeliui sukėlė susirūpinimą. Tačiau ar tikrai verta nerimauti? Apie situaciją kalbamės su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriumi Tomu Janeliūnu.

Artėjant „Zapad“ pratyboms, vis daugiau kalbama apie jų keliamas grėsmes. Ar pagrįstos tokios kalbos? Kokie yra realūs pavojai?

Pavojaus lygis yra nemažas. Ne vieną kartą po pratybų buvo demonstruojama reali agresija. Tai buvo prieš 2008 m. Rusijos ir Gruzijos karą, iš dalies ir prieš 2014 m. Krymo okupaciją. Karinės pratybos visada yra šiek tiek daugiau negu tik pratybos. Jos skleidžia politinę žinią ir demonstruoja karinį nusiteikimą panaudoti turimą galią.

Pratybose ruošiamos situacijos, kurias reikėtų panaudoti karo sąlygomis. Tai rodo, kad Rusija nemažina agresyvumo, neatsisako planų didinti savo karinę galią ir ją naudoti kaip instrumentą savo užsienio politikoje. Yra galimybė, jog, esant tam tikroms sąlygoms, Lietuva taptų vienu iš pirmųjų taikinių. Dėl to šios pratybos mums aktualios ir turime atsakingai žiūrėti į įvairias galimybes.

Kodėl būtent „Zapad“ pratybos sulaukia ypatingo dėmesio, nors jų vyksta ir daugiau? Kuo jos išskirtinės?
J

ose yra projektuojamas Baltijos šalių užpuolimas. Yra preliminarūs pratybų scenarijų aprašymai, kuriuose nurodoma, kad vyksta pasienio konfliktas ar separatistinių jėgų atsiskyrimas nuo Baltarusijos teritorijos. Pratybos skirtos konfrontacijai su NATO Lietuvos arba Lenkijos teritorijoje – rytinėje NATO dalyje, kur mes taptume pirmąja gynybos linija.

Pratybose, kurios vyko anksčiau, taip pat buvo treniruojamasi kovoti su NATO pajėgomis Baltijos šalyse. Spėjama, kad buvo imituojami galimi branduolinio ginklo panaudojimai. Kariniu požiūriu, tai pratybos, kurios tiesiogiai gali paliesti mūsų teritoriją, todėl atitinkamai jos mums labiausiai rūpi.

Buvo nerimaujama ir prieš 2009 m., ir 2013 m. „Zapad“ pratybas, nors, kalbant apie Lietuvą, neįvyko nieko. Kuo šiais metais situacija išskirtinė?

Per kelerius metus geopolitinė situacija radikaliai pasikeitė. Karas Ukrainoje parodė, kad Rusija linkusi naudoti karinę jėgą. Vladimiro Putino režimas kaip vieną iš pagrindinių savo išlikimo resursų naudoja agresyvų spaudimą kaimynėms. Konfrontacija su NATO iš dalies yra netgi vienas iš režimo išlikimo pagrindų. Jeigu nebus preteksto turėti priešininką, režimo legitimumas Rusijos viduje gali imti mažėti. Galima sakyti, kad režimui būtina turėti nuolatinį priešą, demonstruoti prieš jį agresyvią politiką ir kai kuriais atvejais netgi provokuoti. Manau, kad mes galime tapti provokacijų taikiniu.

Kiek apskritai yra realu artimuoju laikotarpiu nukentėti nuo Rusijos agresijos? Kokiu būdu agresija gali pasireikšti? Ar mėginimo okupuoti scenarijus gali būti įmanomas?

Mes kenčiame nuo Rusijos visada, bet nebūtinai karine prasme. Jaučiamas spaudimas ir agresija informacine, kibernetine, ekonomine prasme. Nors tikimybė nėra labai didelė, tačiau galime patirti ir karinio susidūrimo žalą. Okupavimo galimybė egzistuoja. Manau, Rusija norėtų įsivelti į karinį konfliktą su NATO, tik žinodama, kad pasekmės bus naudingos. Visgi Putino režimui svarbiau tik palaikyti įvaizdį, kad jie pasiruošę kariniam konfliktui. Pagrindinis strateginis interesas – priversti Vakarus Rusiją laikyti įtakinga tarptautinės politikos veikėja, su kuria geriau derėtis dėl įtakos sferų ar bendro saugumo Europoje, o ne konfliktuoti.

Kokią įtaką daro Lietuvos ir Lenkijos šaltoki santykiai mūsų nacionaliniam saugumui?

Karinis bendradarbiavimas yra labai nuoseklus. Lenkija supranta, kad būtina užtikrinti karinį suderinamumą su Baltijos šalimis dėl Suvalkų koridoriaus saugumo. Šaltukas, kuris vyravo tarp Lietuvos ir Lenkijos pastaruosius metus, greičiausiai neturėjo reikšmingos įtakos kariniam planavimui. Kai NATO svarstė apie gynybos planų sukūrimą Baltijos šalims, buvo atsispirta nuo Lenkijos planų. Lenkai sutiko ir net rėmė sprendimą. Tokia situacija liudija, kad saugumo klausimus žmonės sprendžia atidėję į šalį emocinius nesutarimus.

Kita vertus, reikia sutikti, kad dvišaliai asmeniniai santykiai turi įtakos priimant sprendimus ir juos efektyviai įgyvendinant. Kuo geresni lyderių kontaktai, nuoširdumas tarp valstybių vadovų, tuo greičiau priimami sprendimai bet kurioje srityje. Labai viliuosi, kad galima pagerinti asmeninį bendravimą tarp Lietuvos ir Lenkijos atstovų. Sprendimai kitose srityse, įskaitant energetikos klausimus, gali padidinti bendrą mūsų atsparumą. Elektros tinklų sinchronizacija lemtų energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos. Bendras saugumo jausmo padidėjimas lemtų atsparumą įvairioms provokacijoms iš Rusijos.

Kaip galime vertinti šalies dabartinį karinį pasirengimą augančio gynybos finansavimo, šauktinių kariuomenės grąžinimo, naujų ginkluotės pirkinių kontekste? Kokiose srityse dar reikia pasistengti?

Mažos valstybės, tokios kaip Lietuva, kurios telkiasi į karinius aljansus, niekada negali pasiekti tokio gynybinio pajėgumo kaip didžiosios šalys. Pagrindinis mažų valstybių tikslas – mokėti adekvatų narystės mokestį, kad stipresni ir pajėgesni aljanso nariai esant poreikiui nebijotų jų ginti.

Kitas būdas, kaip didinti savo reikšmę aljanse – prisidėti prie tų užduočių, kurios nėra tiesiogiai su mumis susijusios. Dalyvavome misijose Afganistane, Irake ir taip rodėme, jog suprantame ir kitų interesus. Tokiu būdu didiname savo matomumą ir reikšmę NATO akyse. Neturėtume galvoti, kad tie konfliktai, kurie yra toli nuo mūsų, yra nesvarbūs. Turi nuolat išlikti abipusis interesų demonstravimas, kitaip negalėsime tikėtis, kad šalys domėsis mūsų interesais, kai labiausiai to reikės.

Privalome ir patys prisidėti prie bendro saugumo didinimo. Turime parodyti, kad ne tik NATO partneriams, bet ir mums patiems rūpi mūsų saugumas. Karinių pajėgų, finansavimo didinimas yra pirmas žingsnis.

Kaip reiktų vertinti didėjantį Vakarų įsitraukimą į mūsų regiono saugumą? Kiek čia simbolikos, kai Rusijos pajėgumai išlieka keleriopai didesni?

Jeigu prisimintume, ką turėjome iki 2014 m., pokytis yra didžiulis. Iki tada Lietuvos karinė koncepcija rėmėsi principu, kad užtenka saugumo, kurį mums suteikia narystė NATO. Patys turėjome nedidelę profesionalią kariuomenę, kuri galėjo būti bet kada išsiųsta į misijas Afganistane ar Irake. Teritorinė gynyba nebuvo mūsų prioritetas. Neskaitant oro policijos misijos Zokniuose, realiai neturėjome ir jokių NATO pajėgų. Jos atsirasdavo tik kartais, kai vykdavo pratybos.

Batalionai, kurie dabar dislokuoti Lenkijoje ir Baltijos valstybėse, yra realus NATO pajėgų buvimas. Nors proporcijos, palyginti su Rusijos pajėgomis, yra skirtingos, tai pokytis nuo nulinio iki ganėtinai apčiuopiamo karinio vieneto, kuris gali stoti į mūšį pirmomis galimo konflikto valandomis. Didesnės pajėgos gali įsitraukti vėliau, bet visų esančių regione pajėgų įsitraukimas demonstruoja, kad niekas neturėtų abejoti NATO ryžtingumu laikytis susitarimo – konkrečiais kariais, technika ir visu politiniu pasiryžimu ginti nuo agresoriaus.

JAV prezidentu tapus Donaldui Trumpui, vis daugiau kalbama apie tai, kad Europa negali juo pasitikėti ir privalo pati pasirūpinti savo saugumu. Atgyja kalbos apie ES kariuomenę. Pirminės reakcijos iš Lietuvos yra atsargios. Kiek galime pasitikėti D. Trumpu? Ar reikėtų remti pastangas stiprinti gynybos politiką ES formate?

Nepaisant visų abejonių dėl D. Trumpo asmenybės ir gebėjimo vadovauti, neabejotina, kad pagrindinė NATO karinė galia yra JAV. Svarstymai, kad Europa turėtų prisiimti daugiau atsakomybės yra teisingi. D. Trumpas tik dar labiau suaktyvino kalbas ragindamas daugiau investuoti į gynybą ir demonstruodamas chaotišką elgesį užsienio politikoje, tai vadovus privertė tarsi abejoti amerikiečių galimybe racionaliai priimti kai kuriuos sprendimus.

Didesnis europiečių indėlis į NATO gynybą būtų naudingas tiek Europai, tiek JAV. Amerikiečiai galėtų daugiau dėmesio skirti kitiems jautriems taškams. Europiečiams tai būtų naudinga, nes jie nemėgsta emociškai priklausyti nuo Amerikos. Manau, tai padidintų net bendrą stabilumą Europoje, įskaitant ir mūsų regioną. Tai galėtų būti netgi įtampos mažinimo veiksnys, kadangi saugumas, kuris nesiremia tik viena valstybe, o yra bendras NATO reikalas, leistų sumažinti agresyvias Rusijos ambicijas.

Prezidentė ir kai kurios politinės partijos (ypač Tėvynės sąjunga) nuolat kalba apie Rusijos grėsmę. Ar galima sakyti, kad kartais dramatizuojama per daug? Kiek politikai naudojasi esama situacija dėl savo politinių tikslų?

Tai yra labai aktuali problema. Svarbu surasti tinkamą balansą tarp realių grėsmių aiškinimo ir perdėto gąsdinimo. Viena vertus, visuomenę reikia informuoti ir ruošti, nes be visuomenės supratimo, kas vyksta šalia mūsų ir kokių grėsmių kyla, mes negalėsime būti saugūs. Jeigu visuomenė nenorės būti apginta ir nesupras, nuo ko ją ginti, vien kariuomenė šalies neapgins.
Kita vertus, informavimas negali virsti gąsdinimu. Ilgainiui visuomenė gali tapti visiškai nebejautri gąsdinimams – manys, kad politikai manipuliuoja. Tokiu atveju visuomenė tampa abejinga tiek objektyviai informacijai, tiek dezinformacijai. Ji tiesiog praranda adekvatų požiūrį į situaciją.

Politinės partijos kartais elgiasi labai primityviai, manydamos, kad užtenka palaikyti grėsmės diskursą, siekiant patraukti arba išlaikyti rinkėjų dėmesį. Tam tikru metu galbūt reikėjo aiškinti, kad Rusija yra grėsmė, bet šiuo metu to neužtenka. Dabar mums reikia pereiti nuo bijojimo prie žinojimo, ką daryti, kad nebebijotume. Čia didelį darbą daro Krašto apsaugos ministerija ir atskiri visuomenės veikėjai, kurie pradeda siūlyti, kaip stiprėti visuomenei, kuo galima prisidėti prie prie Lietuvos stiprinimo ir kodėl mums nereikia bijoti. Geri pavyzdžiai, kurie parodo, kad nebijome, esame stiprūs, pajėgūs ir ne ką blogesni negu kitos valstybės, yra mūsų stiprybės šaltinis.

„Zapad“ pratybos vyksta kas ketverius metus, kokią situaciją prognozuojate 2021 m.?

Per ketverius metus daug kas gali pasikeisti, netgi Rusijos režimas. Nors šiuo metu atrodo, kad jis yra labai gyvybingas, galima atrasti nemažai požymių, jog Rusijos režimui ne viskas gerai. Gali pasikeisti mūsų visuomenės atsparumas. Aš labai tikiuosi, kad jis bus padidėjęs. Gali pasikeisti bendra geopolitinė situacija ir dabartinis įtampos pakilimas, kurį matome tarp Vakarų ir Rusijos. Pastaraisiais metais įtampa yra pasiekusi vieną iš aukščiausių taškų, bet tai nereiškia, kad jis nenuslūgs. Gali būti, kad atoslūgis įvyks, ir po ketverių metų mes žymiai mažiau nerimausime net dėl kažkokių karinių pratybų, jei jos dar vyks.

 

Perspausdinta iš Bernardinai.lt