Uždaryti

Rūpestis dėl Suvalkų koridoriaus driekiasi iki Pietų Kinijos jūros [K. Andrijauskas]

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vaizdo studijoje pasitikdamas svečią – Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doc. dr. Konstantiną Andrijauską – Nacionalinės bibliotekos Informacijos analizės skyriaus darbuotojas Arūnas Brazauskas pabrėžė, kad pasikalbėti mokslininką pasikvietė skatinamas susirūpinimo dėl Suvalkų koridoriaus.

Primintina, kad Suvalkų koridoriumi vadinamas 80-ies kilometrų ilgio sunkiai apginamas ruožas Lenkijos ir Lietuvos pasienyje. Tai vienintelė sausumos teritorija, jungianti Europos Sąjungos, NATO nares Lietuvą, Latviją ir Estiją su kitomis ES šalimis.

Pietų Kinijos jūros vaidmuo

Studijoje esančio televizoriaus monitoriuje – žemėlapis, jame ryškiomis spalvomis sužymėtos įvairių valstybių teritorinės pretenzijos, kurios susikerta, persidengia ir įvairiomis figūromis supa pažymėtus naudingųjų išteklių, naftos ir dujų klodus Pietų Kinijos jūroje.

Anot A. Brazausko, Lietuvoje strateginė, geopolitinė situacija suvokiama gana siaurai, mums rūpi, kas yra netoli mūsų, bet atkreiptinas dėmesys, kad pagrindinė Lietuvos sąjungininkė Jungtinės Amerikos Valstijos gina labai ištęstą frontą. Ir vienas iš to fronto barų yra Pietų Kinijos jūra, apie kurią mūsų žiniasklaidoje informacijos nėra daug. Kiek tas konfliktas rimtas, kiek jis gali pareikalauti JAV išteklių ir apskritai kokia linkme ta situacija galėtų rutuliotis?

Kinija – „saliamio pjaustymo“ taktika

„Potencialaus konflikto grėsmė tikrai egzistuoja. Pastarųjų metų ir netgi, sakyčiau, dešimtmečių tendencijos tokios, kad Kinijos Liaudies Respublika pretenduoja į kone visą Pietų Kinijos jūrą, tarsi tai patvirtindama, ji keičia status quo savo naudai. Tarptautiniame diskurse Kinijos taktika pamėgta vadinti „saliamio pjaustymu“ – logika tokia, kad ši dešra pjaustoma labai labai smulkiai… Kinijos status quo yra keičiamas nuosekliai ir tokiais mažais žingsneliais, kad kiekvienas jų lyg ir nesukelia tiesioginės provokacijos įvaizdžio, atsižvelgiant į regiono kontekstą, bet status quo vis tiek keičiamas. Tai gudri kiniška taktika, sietina su tradicine kinų kultūra“, – teigė K. Andrijauskas.

Anot A. Brazausko, konfliktas gali būti užprogramuotas kelioms kartoms į priekį, tad koks JAV vaidmuo – ar tiesiog laukiama, kol JAV bus labai silpna ir nieko negalės padaryti?

K. Andrijauskas pritaria, kad, daugelio manymu, čia yra viena tų kinų ilgalaikio žaidimo dalių, kai jie sulaukia, kad viskas vyktų jų naudai, – nesutarimai dėl Pietų Kinijos jūros taip pat šią tendenciją patvirtina. JAV pozicijai būdinga tai, kad ji nėra tiesioginė konflikto dalyvė, bet valstybės, įsitraukusios į šiuos teritorinius disputus, yra gana svarbios amerikiečių draugės ir ilgalaikės sąjungininkės. Ypatingą vaidmenį atlieka Filipinai, Taivanas. Amerikiečiai oficialiai akcentuoja laisvosios laivybos teisę. Jie nėra tiesioginiai konflikto dalyviai, bet pabrėžia įstatymo, tarptautinės teisės viršenybę ir teigia, kad jokia viena valstybė neturėtų vienašališkai bandyti aneksuoti, pasiimti savo jurisdikcijon Pietų Kinijos jūros ar kaip nors kitaip nesilaikyti šių teritorijų faktinės kontrolės logikos.

Taivano ir Kinijos santykiai

Nors praeito šimtmečio aštuntąjį dešimtmetį JAV pakeitė ilgalaikę poziciją Kinijos klausimu ir oficialiai pripažino Pekino, tai yra Kinijos komunistų partijos valdomą vyriausybę, o ne Gomindano vyriausybę Taipėjuje, vis dėlto vadinamuoju Santykių su Taivanu aktu ji įtvirtino tam tikrus įsipareigojimus suteikti pagalbą Taivano salai išorinės agresijos atveju. Kitaip tariant, susiduriame su dviprasmybe ir paradoksu: nors amerikiečiai yra užmezgę oficialius santykius su Kinijos Liaudies Respublika, kartu jie numato tam tikrus įsipareigojimus saugumui Taivano saloje palaikyti. Tai Pekinui nepatinka, nes Pekinas Taivano problemą laiko savo vidaus reikalu ir mėgsta sakyti, kad Taivanas yra didžiausiais JAV lėktuvnešis visai šalia jo krantų.

A. Brazauskui prisiminus įspūdžius iš Kinijos, kur žemyninėje jos dalyje dirba du milijonai taivaniečių, ir palaikomi labai glaudūs ryšiai tarp salos ir žemyno, kilo klausimas, ar Taivane yra daugiau norinčių šlietis prie Kinijos dar labiau negu dabar?

„Sakyčiau, kad tai ir kartų klausimas, nes užaugus jaunajai kartai, kuri tiesiogiai neprisimena, kad jų tėvai, seneliai ar proseneliai gali būti kilę iš žemyno, o ši tendencija labai dažna – dauguma Taivano gyventojų yra kinų kilmės, – vis labiau pastebima ryškėjanti taivaniečių tapatybė. Jaunosios kartos Taivano gyventojai mano, kad pirmiausia jie yra taivaniečiai ir tik tada kinai arba vien taivaniečiai. Priminsiu, kad Taivano saloje yra liberalios demokratijos politinė sistema ir po paskutinių rinkimų iškilo politinės jėgos, atstovaujančios labiau Taivano pozicijai, ir tai, aišku, Pekinui nė kiek nepatinka, tai laikoma bloga tendencija“, – pastebi K. Andrijauskas.

Apie Kinijos ateitį

Tarkime, „saliamio taktikos“ – ilgalaikės strategijos – pagrindas yra viltis, nuojauta, kad JAV kada nors bus silpna šalis. Bet ir pati Kinija turi nemažai įvairiausių problemų, kurios, kad ir lėtinės, gali veikti politinių jėgų, nacijos balansą šalyje, beje, prisideda ir demografinės problemos. Jeigu pažvelgtume į visą Kinijos problemų spektrą, ką galėtume spėti apie šios valstybės ateitį?

K. Andrijauskas linkęs sutikti, kad valdančioji Kinijos komunistų partija operuoja labai sudėtingomis sąlygomis, kai jau beveik keturis dešimtmečius trukęs ekonominės plėtros modelis, paremtas eksportu į pasaulines rinkas ir labai aktyviu dalyvavimu globalioje ekonomikoje, tapo kvestionuotinas, nes ekonominio augimo greičiai yra sumažėję, o ir pats šalies modus operandi gali būti lyginamas su dviračiu: dviratis lėtėja ir prasideda vis daugiau problemų, kuo greičiau važiuoji, tuo daugiau reikia pastangų; socialinė sutartis visuomenėje dabar yra problemiška, ji valdančiųjų rankose. Šiame kontekste vienijantis aspektas yra nacionalizmas ir bandymas užbaigti vadinamąjį nacionalinio pažeminimo amžių, kai Kinijoje užsieniečiai darė, vos ne ką norėjo. Itin svarbi ir Pietų Kinijos jūros problematika.

„Čia reikia atsiminti tokį įdomų paradoksą, kad tai, ką mes vadiname Pietų Kinijos jūra, Vietname vadinama Rytų jūra, Filipinuose atitinkamai Vakarų jūra. Tai čia tas klasikinis Rytų Azijos konfliktas, kur net pavadinimais operuojama kaip konflikto pozicijų išraiškos priemone“, – priduria K. Andrijauskas.
Ar Kinija yra stabili šalis?

Kinijoje vyksta šimtai tūkstančių to, ką oficialiame diskurse vyriausybė vadina masiniais incidentais, tai yra įvairūs protestai, piketai, pasitaiko net išpuolių prieš policiją, kai vos nesudeginamos policijos nuovados.

Kuo tolyn į Kinijos vakarus, tuo daugiau neturtingų gyventojų, etninių mažumų ir, aišku, tuo daugiau problemų. Kinijos vyriausybė yra linkusi šias problemas spręsti, nori vis labiau integruoti vakarų regionus į labai turtingas provincijas, „pririšti“ juos prie pajūrio provincijų ekonomikos ir netgi išplėsti tuos gamybinius ir prekybinius srautus ir tinklus dar toliau už Kinijos ribų, į Vakarus. Čia ir prasideda to Naujojo šilko kelio arba Kelio ir juostos tematika, kurios vienas iš aspektų, vienas iš pagrindinių argumentų yra siekis susidoroti su vidaus plėtros iššūkiais ir pirmiausia su kompleksine, sudėtinga ir įvairialype nelygybe šalyje.

Šilko kelias veda į Suvalkų koridorių

„Naujasis šilko kelias vėl atvedė mus prie taško, nuo kurio pradėjome, – prie Suvalkų koridoriaus, jis nesiremia tiesiogiai į tą rajoną, bet Baltarusija save jau kartais pristato kaip to Šilko kelio galinę „stotelę“. Galbūt kada nors ir Klaipėda prisidės prie jo funkcionavimo? Tad kyla klausimas: kiek jis gali būti naudingas mūsų regionui?“ – pasidomėjo A. Brazauskas.

JAV ir Kinija

„Dauguma Amerikos analitikų, teoretikų ir netgi politikų, tyrinėjančių Kinijos klausimus sutaria, kad Kinijos Šilko kelio projektais, nesvarbu, ar tai yra pirminė jų intencija ar ne, bet kokiu atveju bus mažinama JAV įtaka Rytų pusrutuliui, ir pirmiausia, aišku, Azijos ir Europos regionuose. Daugelio specialistų manymu, tie procesai jau vyksta. Didysis klausimas amerikiečiams šiuo metu, kaip į tai reaguoti. Barackas Obama turėjo vienokią poziciją, tai yra ekonominės integracijos perspektyvą, Donaldas Trumpas daugiau akcentuoja saugumo klausimus ir tiesioginį intensyvėjantį Kinijos „tramdymą“ daugelyje sričių: ekonominėje, technologinėje ir kitose. Prekybos karas taip pat gali tapti šios didžiosios dėlionės dalimi“, – tiesiogine patirtimi dalijasi mokslininkas.

K. Andrijauskas taip pat primena, kad vis dėlto labiausiai akcentuotinos yra aukštosios technologijos, kitaip tariant, būdai, kaip prie jų neprileisti Kinijos. Dabartinės Kinijos technologijos plėtros planas vadinamas „Made in China 2025“. Jo logika yra tokia, kad Kinija privalo išsikovoti vyraujančias pozicijas daugelyje aukštųjų technologijų sričių. Tai kertiniai sektoriai. Daugelyje iš jų ji vis dar priklausoma nuo JAV, kurios manymu, Kinija šiam tikslui naudoja neskaidrias ir nelegalias taktikas.
A. Brazauskas pastebi, kad japonai buvo kuklesni už kinus: pralaimėję karą sakė, kad sieks antrosios vietos pasaulyje. Tad įdomu, kaip seksis kinams, ir dar įdomiau, kokia Lietuvos vieta ir galimybės šitame Šilko kelyje?

„Čia reikėtų pirmiausia pasižiūrėti į mūsų kaimynystę. Jeigu sutiksime su teze, kad Kinijos ekonominis įsitraukimas į Baltarusiją, kurio akivaizdus simbolis yra ligi šiol statomas pramoninis parkas prie Minsko „Didysis akmuo“, yra ilgalaikis, Klaipėdos variantas yra daugiau negu logiškas – Klaipėdos uostas galėtų pasinaudoti geografine padėtimi tam, kad aprūpintų pramoninį parką žaliavomis ir reguliuotų gaminių eksportą – kad jame pagamintos prekės keliautų į Europos rinkas. Vis dėlto pravartu prisiminti, kad turime regione konkurentų ir kad mūsų kaimynė Lenkija yra viena iš tų valstybių, kuri save pristato kaip Kinijos vartus į Europą“, – teigia K. Andrijauskas.
Vėl susiduriame su Suvalkų koridoriumi. Šilko kelio dalimi…

Apibendrindamas mokslininkas išreiškė nuomonę, kad Kinijos galia augs, ir jeigu neįvyks kokių fundamentalių pokyčių šalies viduje, nes pirmiausia reikia domėtis tuo, kas vyksta ten, Kinija taps viena iš dviejų vyraujančių šalių pasaulyje, ne tik ekonomiškai, bet ir daugeliu kitų atžvilgių. „O mūsų šalies aljansas su amerikiečiais yra ilgalaikis, tvarus ir XXI amžių tikrai išgyvens, su sąlyga, kad tokioje sudėtingoje kaimynystėje išgyvensime patys“, – prognozuoja K. Andrijauskas.

 

Perspausdinta iš lnb.lt