Uždaryti

Ramūnas Vilpišauskas. Asmenybių svarbos įtvirtinimas savivaldos rinkimuose

Šiuos rinkimus galima būtų apibūdinti kaip personalijų politikoje pergalę – dar labiau įsitvirtina jau anksčiau savivaldos ir prezidento rinkimuose Lietuvoje išryškėjęs rinkėjų polinkis asmenybes iškelti aukščiau partinių ideologijų. Tai rodo ir dažnai aplink konkrečias asmenybes susibūrusių visuomeninių komitetų pergalės, ypač didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Šį polinkį sustiprino jau antrą kartą vykę tiesioginiai merų rinkimai, kurių metu kandidatai dažniausiai vienas kitą vertino ir save pristatydami akcentavo asmeninius darbinius ar kitokius bruožus, bet daug rečiau – vertybines nuostatas. „Dirbantis“, „sąžiningas“, „ne vagis“ epitetai skambėjo dažniau, nei ideologijas nusakančios vertybės.

Kaip vertinti dar labiau išryškėjusią asmenybių svarbą Lietuvos politiniame gyvenime? Viena vertus, kaip paprastai pabrėžia kolegos politologai, asmenybių svarba paprastai suprantama kaip politinių partijų silpnumą rodantis ženklas. Tai pagrįstai kelia nerimą, nes atstovaujamojoje demokratijoje partijos yra svarbios tuo, jog sudaro galimybę rinkėjams lengviau susivokti, kas geriausiai galėtų atstovauti jiems artimas idėjas ir vertybes, stabilizuoja teisėkūros procesą ir daro politiką labiau prognozuojama.

Kita vertus, Lietuvoje partijos nuo pat nepriklausomybės atkūrimo susiduria su sunkumais įgyvendindamos tas svarbias joms priskiriamas funkcijas. Pavyzdžiui, ilgą laiką konservatorių ir socialdemokratų partijos, ypač kai pastaroji susijungė su LDDP, savo vertybiniais akcentais smarkiai skyrėsi nuo Vakaruose įprastų tokioms partijoms vertybių. Mėgstamiausias konservatorių šūkis buvo „mes už permainas“ (ryškiausiai tai buvo matyti 2008-2012 m. A. Kubiliaus vadovautos vyriausybės programoje), o socialdemokratai akcentuodavo stabilumą (jo simboliu buvo tapęs A. Brazauskas). Šis paradoksas nesunkiai paaiškinamas požiūriu į sovietinę praeitį, o jai tolstant, atrodo, šios partijos artėja prie įprastų Vakarų konservatyvioms ir socialdemokratinėms partijoms nuostatų. Tuo tarpu liberalios partijos apskritai dažnai skildavo, kurdavosi naujos, ir ne paskutine tokio nestabilumo priežastimi būdavo asmeniniai vadovų nesutarimai.

Tad asmenybių svarba Lietuvos politikoje matoma jau seniai. O rinkimų taisyklių pakeitimai, leidę steigti visuomeninius komitetus bei įteisinę tiesioginius merų rinkimus, tik sustiprino šį polinkį. Beje, galima kelti hipotezę, kad santykinai aktyvus rinkėjų dalyvavimas šiuose savivaldos rinkimuose aiškintinas ir tuo, jog juose dažniausiai buvo renkamasi tarp asmenybių, o ne vertybių. Tai nereiškia, kad vertybiniai konfliktai savivaldos lygmenyje yra išnykę, tiesiog jie sprendžiami dažniausiai taip jų neformuluojant. Ir naujų koalicijų formavimas ką tik išrinktose savivaldybių tarybose turbūt pirmiausia bus nulemtas administracinių pozicijų dalybomis, o tik po to kalbama apie programinių nuostatų derinimą.

Kita šiuose rinkimuose matoma tendencija – daugelis dirbusių merų yra perrinkti. Pavyzdžiui, visų didžiųjų miestų merai buvo perrinkti pirmame arba antrame rinkimų ture. Kaip tai paaiškinti? Galimi keli aiškinimai. Vienas gali būti siejamas su pastaraisiais metais augusia šalies ekonomika, o tai sudarė ir geresnes galimybes ne tik nacionalinio, bet savivaldos lygmens politikams finansuoti įvairias iniciatyvas, infrastruktūros projektus ir panašiai. Žinoma, tokiuose miestuose kaip Vilnius augimas sukuria naujus iššūkius, pvz. kelių spūstis, tačiau vis tiek prisideda prie bendro palankaus fono. Kitas, ne tiek alternatyvus, kiek papildomas aiškinimas – dirbantiems merams daugiau galimybių būti matomiems vien dėl to, jog jie užima tokias pareigas. Tačiau tai privalumas tada, kai ekonomika auga, nes krizės laikotarpiu būtent tie, kas yra valdžioje, tikėtina, taptų rinkėjų nepasitenkinimo taikiniais. Beje, kai kas sako, kad Lietuvoje rinkėjai tiesiog linkę palaikyti status quo ir balsuoti už tuos, kuriuos pažįsta. Bet tokio sistemingo polinkio nepatvirtina nacionalinių rinkimų rezultatai, kai nemažai balsų surenka nauji dariniai ir veidai, nebent manytume, kad ir šiuo požiūriu kaip ir partijų surenkamų balsų skaičiumi savivaldos rinkimai neatspindi nacionalinių rinkimų tendencijų.

Ir dar vienas pastebėjimas susijęs su kai kurių partijų geresniu, nei prognozuota, pasirodymu šiuose savivaldos rinkimuose. Skaičiuojant laimėtas merų vietas ir vietas savivaldybių tarybose, nustebino LSDP ir Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (LRLS). Tačiau klausimas, ar šios pergalės nėra trumpalaikės. Įvertinant labai prastą LSDP pasirodymą didžiuosiuose miestuose, galima spėti, kad šios partijos sėkmė mažesnėse savivaldybėse yra ankstesnio įdirbio, o ne naujo vadovo pradėtų pokyčių partijoje rezultatas. Tuo tarpu didžiuosiuose miestuose šios partijos vietą užėmė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Beje, įdomu, kad ir nacionaliniame lygmenyje LVŽS jau kurį laiką tapusi pagrindine konservatorių kritike, nors anksčiau šį vaidmenį atlikdavo socialdemokratai, kai daugiau nei porą dešimtmečių vieni kitus su koalicijos partneriais keisdavo valdžioje ir opozicijoje. Tuo tarpu konservatorių vadovo G. Landsbergio retorika, pabrėžianti opozicijos pergalę savivaldos rinkimuose, rodo galimybę, kad po kitų Seimo rinkimų šios anksčiau tradiciškai viena kitai oponavusios partijos gali sudaryti „plačiąją koaliciją“ Seime. Žinoma, tai priklausys ir nuo to, kiek vietų Seime surinks kiekviena iš jų ir kiek toli į kairę nuo centro save matys LSDP.

Ilgai džiaugtis savivaldos rinkimų rezultatais negalės ir LRLS. Ne tik todėl, jog jis prastai pasirodė didžiuosiuose miestuose, kur anksčiau dominavo. Todėl, jog nuo jo atskilę ir su komitetais merų rinkimus bei daugiausia vietų tarybose laimėję Vilniaus ir Klaipėdos merai turbūt sieks išnaudoti nemažą rinkėjų pasitikėjimą ir nacionalinėje politikoje. Būtų keista, jei jie nesiimtų kurti naujos liberalų partijos, kuri taptų tiesiogine konkurente LRLS. Ir nors liberalams tai būtų dar vienas mėginimas bristi „į tą pačią upę“, tokie dalykai trumpalaikiais rinkiminiais ciklais gyvenančių politikų tarpe yra dažnas reiškinys. Tuo labiau naujų apsijungimų ir skilimų galima tikėtis iš tų partijų, kurių remiami kandidatai bus menkai pastebimi ne tik savivaldos, bet ir gegužės mėnesį vyksiančiuose prezidento ir Europos Parlamento rinkimuose.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.